Grįžtame prie paieškų
Kažkada žiemą Rumšiškėse nusižiūrėjau simpatišką kampelį, kuris, mano galva, galėtų būti visai perspektyvus feederinės žūklės taškas. Sykį jau ten buvau […]
Kažkada žiemą Rumšiškėse nusižiūrėjau simpatišką kampelį, kuris, mano galva, galėtų būti visai perspektyvus feederinės žūklės taškas. Sykį jau ten buvau […]
Kažkada pernai į vieną savo reportažų buvau supylęs sproginėjančios dienos nuotykius (gendančias mašinas, kopimus į kalnus ir pan.). Pagal labai
Marso kanjonai – sava ir svetima žemė. Šis oksimoronas labai taikliai atliepia mano būseną, kai grįžtu tėviškėn aplankyti savo tėvų.
Vėsus ir ankstyvas šeštadienio rytas. Kažkur Vilniuj, kažkur Kaune, kažkur Ukmergėj tuo pat metu įsižiebia automobilių žibintų šviesos, suriaumoja varikliai
Šįkart ne feederinės žūklės tema, ne Kauno marios ir ne Nemunas. Kas atidžiau seka mūsų tinklalapio tekstus, gal prisimins aprašytas
Taip kažkada Antanto Baranausko lūpomis iš širdies plėšė Vytautas Kernagis… Kiek kitaip ši melodija suskamba, kai tie kalnai ir maži
Kažkokio protingo žmogaus kadaise pasakyta: „Jei dar gyvenime yra pirmų kartų, tai pats gyvenimas dar į kalną, o ne nuo
Vieną gražų vėlyvą vakarą sugalvojau, kad pats laikas grįžti prie Guliverio kelionių ir neatrastų žemių paieškos (t. y. žvejybinių vietų
„Tuoj dar mus ir iškruš“, – sąmojinga ir lakia fraze banditišką mūsų šiandienos žvejybą apibūdino vienas didžiausių banditų Giedrius. Tiesa,
Neįmanoma turbūt rasti tinkamesnio žodžio, kuris geriau perteiktų pirmosios pavasarinės atviro vandens sezono žūklės emocijas. Nors gyvenimas kai kam jau
Gėda ir prisipažinti, bet šiandien – sausio 17-ąją – pirmąkart šiais metais užsiropščiau ant ledo. Tokio vėlyvo poledinės žūklės starto
Yra laikas žvejoti ir yra laikas ropštis ant šilto pečiaus. Metą, kai nei laivu paplauksi, nei ant ledo užlipsi, senieji