Studijuojame Stevą Ringerį

Kol Giedrius su Vytu lavina arktinės žūklės įgūdžius, kiti su pirmuoju šaltuku jau ropščiasi ant pečiaus. Mat jį velniai, geriau jau šiltas užpakalis ir nuo žvejybinio bado sopanti širdis nei suzgribę ir šąlantys pirštai, kuriuos vos akimirkai tesušildo adrenalinas užkibus pavienei žuviai. Nieko nepadarysi, šaktarpio (taip pamario krašto žvejai vadindavo laiką, kai nebuvo įmanoma Kuršių mariose nei laivu plaukti, nei ledu eiti) metas yra pats nepalankiausias dugninės meškerės žvejams, todėl susidariusią žvejybinės dvasios tuštumą kiekvienam tenka užpildyti kaip kas išmano. Aš savo ruožtu pasitaikančiomis laisvomis minutėmis užmetu akį į interneto platybes, ieškodamas įdomios ir naujos medžiagos apie fyderinę žūklę. Ne paslaptis, kad aptariamojo žūklės būdo madas pasaulyje diktuoja britai. Turbūt niekam nereikia pristatinėti tokių sportinės žūklės veidų kaip Stevas Ringeris, Lee Kerry ar Jamie‘is Harrisonas. Kažkieno kažkada gudriai suporinta, kad protingi mokosi iš savo, o genijai – iš kitų žmonių klaidų. Kitaip sakant, sunkiu akmeniu ant kupros tikrai neužguls bendresnės mintys ir išvados, padarytos išanalizavus kur kas daugiau sportinėje žūklėje nuveikusių žmonių žvejybines patirtis. Juoba laisvai visiems prieinamų reportažų motulėje „Youtube‘je“ yra ne vienas ir ne du. Tad pasitelkiam visus savo analitinio mąstymo sugebėjimus ir pirmyn!

Vienas išsamesnių reportažų tokio pobūdžio analizei galėtų būti Stevo Ringerio žūklė Erno ežere (angl. Lough Erne), Fermano grafystėje, Šiaurės Airijoje (internetinė nuoroda į šį vaizdo reportažą pateikta straipsnio pabaigoje). Pats Stevas prisipažįsta, kad jo žvejybinės išvykos į Airiją visada kupinos didelio entuziazmo. Reikalas tas, kad Anglijoje maža didesnių vandens telkinių, todėl kiekviena išvyka prie masyvių ežerų priverčia pasijusti tarsi kitame pasaulyje. Be to, įspūdį palieka didelė žuvų įvairovė. Jo žodžiais tariant, niekada negali žinoti, kas užkibs – ar karšis, ar hibridas (kuojos ir karšio mišrūnas), ar du paundus (vienas paundas apytikriai atitinka 0,5 kg) sverianti kuoja. Žavesio prideda ir tai, kad didesniuose vandens telkiniuose sunkiau prognozuoti ir pačią žūklės eigą (o dėl to esą tik įdomiau).

Žūklavietės pasirinkimas. Pasirinkdamas žūklavietę Stevas nepretenduoja į stebukladarius. Jo teigimu, negalima bet kur atsisėsti ir gaudyti žuvį, todėl prieš žūklę būtina pasidaryti „namų darbus“. Privalu būti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku (kažkur girdėta, tiesa?). Dėl šios priežasties būtina gauti informacijos iš „vietinių šaltinių“ (angl. „Local knowledge is really important for finding the fish“), kad būtų galima išsiaiškinti, kur konkrečiu metu laikosi žuvis. Rinkdamasis žvejybinį ruožą, Stevas ieško tinkamo gylių (angl. right depth) horizonto. Skirtingais metų laikais žuvis, suprantama, renkasi skirtingas lokacijas. Maža to, ji nuolat migruoja, todėl, jei pasirinktoje žūklavietėje gylių horizontas yra platus (yra ir gilesnių, ir seklesnių atkarpų), didėja žuvies aptikimo tikimybė. Kitas itin svarbus akcentas – išankstinis jaukinimas (mūsų žodžiais tariant, jaukinimas iš vakaro; angl. pre-baiting). Logika geležinė ir paprasta – žuvies pritraukimas į žūklavietę užtrunka laiko, todėl greito starto žūklės dieną neverta tikėtis, jei nebus atlikti paruošiamieji darbai.

Jaukas. Pasirinkdamas jauką žvejybai Stevas didelį dėmesį skiria jo spalvai („stebuklinga“ paties jauko sudėtimi jis nėra linkęs tikėti, todėl kasmet Airijoje naudoją tą pačią receptūrą). Ežero, kuriame žvejojama, vanduo itin skaidrus, todėl, jo nuomone, būtina išgauti natūralią jauko spalvą, kuri neišsiskirtų iš bendrojo dugno kolorito. Didelė klaida esą yra laikytis principo „skaidrus vanduo – juodas jaukas“. Tamsaus jauko dėmė skaidriame vandenyje lygiai taip pat baido žuvį, todėl geriau išgauti tarpinį („šokoladinį“) jauko atspalvį, kuris sumažintų minėtąją riziką. Be to, dalį jauko Stevas palieka sausesnį ir susipila į atskirą talpą. Tai grynai taktinis sumetimas. Sausesnis jaukas skirtas žvejoti su „windows“, o drėgnesnis – su „cage“ tipo šėryklėlėmis (vadinamaisiais šulinukais). Svarbus akcentas – jauko inertiškumas. Viena vertus, juo turėtų būti įmanoma suformuoti vadinamąjį jauko debesį, kita – reikia būti tikriems, kad jaukas nepasklis pernelyg plačiu ruožu ir koncentruos žuvį pasirinktame taške.

Gyvųjų masalų bazė. Žūklei pasirinktų masalų bazė, galėtume sakyti, tradicinė. Pagrindas – musės lervos, kasteris (musės lervų kokonai) ir sliekai (Dendrobena gyviesiems jauko komponentams ir Redworms masalui). Nėra arsenale tik mums įprastų uodo trūklio lervų. Kasteris yra labai inertiškas masalas, todėl jis esą labiau tinka jaukinimui (nors jį iš esmės galima naudoti ir ant kabliuko). Musės lervos būtinai dviejų spalvų (baltos ir raudonos), nes masalo spalvų kaitaliojimas yra reikšminga žvejybinės taktikos dalis. Be to, dalį šių lervų Stevas užpila „Sprite“ gėrimu ir palieka geram pusvalandžiui. Tai būdas pasidaryti floating maggots (neskęstančių lervų). Nors, suprantama, toks masalas neatsveria kabliuko masės, tačiau jis sklęsta kur kas ilgiau. Tenykščiame ežere žuvis labai dažnai būna pakilusi nuo dugno, todėl ilgesnis masalo sklendimas yra papildomas būdas atkreipti žuvies dėmesį ir sukoncentruoti ją savo žvejybiniame taške.

Žūklės pradžia. Startuodamas Stevas renkasi visiškai kitokią taktiką nei žvejodamas Anglijoje (angl. „It‘s very dfferent to what I‘d call UK fishing“). Įprasta būtų pradžiai gausiai prijaukinti tašką ir ramiai laukti pasirodančių žuvų. Savo ruožtu žūklė Airijoje pirmiausia sietina su greičiu (angl. „Here, it‘s all about fast fishing“). To priežastis – nuo dugno pakilusi ir nuolat migruojanti žuvis (ypač kai kalbama apie karšių ir kuojų hibridų žūklę). Maža vilčių, kad žuvis po vakarinio jaukinimo bus likusi pačiame žvejybiniame taške (jauko turbūt nebelikę nuo vakar), ji veikiausiai sukinėjasi kažkur aplink. Tikslas sudominti ją ir priversti nusileisti į žvejybinį tašką. Jei startui būtų sumetama 10-12 šėryklų jauko, o tada tiesiog sėdima ir laukiama, šansai suaktyvinti žuvį būtų mažesni. Kas kita, jei visa žvejyba suintensyvinama. Dažnas ir greitas jauko padavimas šulinuko tipo šėrykla suformuoja jauko debesį, kuris, tikėtina, atkreipia netoliese esančios žuvies dėmesį. Tad pirmoms dešimt šėryklų ne daugiau kaip dešimt minučių (t. y. permetimas kas minutę), o kibimai turėtų pasirodyti (jei žuvis kažkur netoliese) per pirmąsias 30 sekundžių. Galiausiai Stevas priduria, kad nereikia stengtis greičiau nuskandinti valą (po kurio laiko pintas valas šiek tiek prisigers drėgmės ir pats skęs greičiau), nes papildomi valo patraukimai gali tapti nepamatyto ar praleisto kibimo priežastimi.

Žvejybinės sesijos vidurys. Greitos žvejybos akcentas išlieka aktualus, kai žvejybinė sesija įpusėja. Airijoje žuvies „užėjimai“ (angl. runs) nebūna ilgalaikiai, todėl svarbu palaikyti greitą žvejybinį tempą, ypač varžybų metu, kad, pasirodžius žuviai, būtų galima išprovokuoti daugiau jos kibimų. Kita vertus, negalima laikytis tos pačios taktikos, taikytos žūklės pradžioje. Sprendimų gali būti daug ir įvairių – sumažintas šėryklos tūris, tipas, padidintas ar sumažintas masalas (jo manymu, suaktyvėjus žuviai didesnis masalas gali greičiau išprovokuoti ją kibimui) ir t. t. Net kai yra daug žuvies, „Small change can make big difference“ (lt. mažytis pakeitimas gali atnešti didelės naudos) – filosofiškai apibendrina savo mintis žinomas britų žvejys sportininkas. Apskritai visos žvejybos metu privalu mąstyti „vieną žingsnį į priekį“, bandyti įsivaizduoti, kaip atrodo bendras vaizdas po vandeniu, suponuoti, kad žuvies vis dar yra aplinkui. Tokiais atvejais, pavyzdžiui, tvirtesnis jauko suspaudimas šėrykloje (ar kruopštesnis laisvų jauko dalelių nuvalymas nuo šėryklos paviršių) gali pasirodyti efektyvus ir sugrąžinti žuvį į tašką po to, kai ji pakilo į aukštesnius vandens sluoksnis dėl pernelyg lengvo jauko padavimo (jo išbirimo dar nenusileidus šėryklai) ankstesniais žūklės etapais. Trumpai tariant, didžiausia klaida, kurią gali padaryti žvejojantys Airijoje, visą žvejybinę sesiją nieko nekeisti ir žvejoti vienodai. Tokiems žvejams gresia toks scenarijus – smagi pradžia, sunkus žvejybinės sesijos vidurys ir tragiškas finišas (angl. Nice start, hard middle and terrible end). Būtina sekti ir pajausti besikeičiančią žuvies elgseną, būtina tiesiog nuolat bandyti kaitalioti mažas detales (pavadėlio ilgį, šėryklos dydį ir t. t.).

Visos žūklės metu – viena distancija. Tokį Stevo pasirinkimą iš esmės sąlygoja tikslinės žuvies rūšis. Karšio ir kuojos hibridas yra itin aktyviai judanti žuvis (angl. flighty), todėl, jei būtų žvejojama dvejose distancijose (tarkim, 45m ir 60m, ar 30m ir 50m), didėja tikimybė „prasilenkti“ su žuvies pasirodymu taške. Kai žvejojama, pavyzdžiui, 45m atstumu, žuvis gali pasirodyti tolimesniame taške ir atvirkščiai. Dėl šios priežasties geriau susikoncentruoti į vieną žvejybinį tašką ir kantriai išlaukti pasirodančios žuvies (kitaip sakant, aktyviai judančiai / migruojančiai žuviai gaudyti tinkamesnė vieno žvejybinio taško taktika). Be to, tas pat pasakytina ne tik apie kuojų ir karšių hibridus, bet ir apie nedidelius karšiukus ir plakius (angl. skimmers). Kur kas svarbiau, kaip jau buvo sakyta anksčiau, išlaikyti intensyvų žūklės tempą – sumažinti šėryklą, pasemti į ją su jauku kelis kasterius ir musės lervas, suspausti jauką vėlgi šiek tiek švelniau ir lengviau (jei žuvis kurį laiką nebesirodo taške) ir permetinėti panašiais laiko intervalais. Reikėtų nepamiršti, kad žūklės sesijai tęsiantis bendrasis žuvies kiekis akvatorijoje pamažu mažėja, todėl, jei jauko paduodama tiek pat, natūralu, žuvis tampa išrankesnė. Kad tokiomis sąlygomis esama žuvis būtų išprovokuota kibimui, būtina sumažinti masalo pasirinkimo galimybes. Kita vertus, užkibus, pavyzdžiui, didesniam karšiui, verta pasvarstyti pakeisti šėryklą į didesnę.

Pavadėlio ilgis. Žvejodamas Airijoje Stevas visada startuoja su 0,8m pavadėliu (ir 10 nr kabliuku). Vėlgi, pradėdamas karšių ar net kuojų žūklę savo gimtajame krašte, jis rinktųsi 0,5m pavadėlį. Valas, regis, itin storas (0,22mm). Tokį pasirinkimą lėmė tai, kad žūklavietėje yra gana daug kliuvinių (akmenų, parandžių, žolių ruožo). Žuvies kibimui sulėtėjus, Stevas pavadėlį pailgina iki metro. Žūklės pradžioje žuvies yra daugiau, todėl ji yra priversta kur kas labiau konkuruoti dėl masalo. Sesijai įsibėgėjus, situacija keičiasi, konkurencija mažėja, o žuvis tampa baikštesnė ir įtaresnė. Dėl pastarosios priežasties ji pradeda laikytis kiek atokiau nuo šėryklos, todėl pailgintas pavadėlis gali tapti papildomu faktoriumi žuvies kibimui išprovokuoti. Stevas pasakoja, kad po pusvalandžio visiškos nekibos, pailginęs pavadėlį iki metro, sulaukė greitų keturių kibimų paeiliui. Panacėja tokio taktinio manevro laikyti negalima, bet kartais jis gali virsti vienintele kad ir trumpalaikio žuvies suaktyvinimo priežastimi.

Šėryklos. Žuvų elgsenos pokyčiai ir nenuspėjamumas žvejybinės sesijos metu verčia išplėsti naudojamų šėryklų arsenalą. Pastarieji faktoriai implikuoja ir jauko padavimo dinamiką. Būtina turėti tiek pačių įvairiausių dydžių atvirų ir uždarų šulinkų (angl. cage) , tiek „windows“ tipo šėryklų. Kvailyste Stevas yra linkęs laikyti įsigalėjusią nuostatą, kad neoptimalu žvejoti atvirojo tipo šulinukais didesniuose gyliuose. Pastarųjų šėryklų pagrindinis privalumas yra žuvies pritraukimas paduodant dalį jauko aukštesniuose vandens sluoksniuose. Galima būtų šiek tiek suabsoliutinti ir teigti, kad šulinukais žuvis yra priviliojama, o „windows“ tipo šėryklomis – gaudoma. Be to, šulinukų svorio centro perkėlimas į priekį tampa svarbiu faktoriumi, kai, pablogėjus meteorologinėms sąlygomis, reikia išlaikyti žvejybinį tašką. Kažkada Stevo lakoniškai nurodyta, kad visi taktiniai sprendimai praranda savo prasmę, jei metant elementariai nepataikoma į žvejybinį tašką. Be to, svarbu nepamiršti ir to, kaip greitai traukiama šėrykla iškyla į vandens paviršių. Jau buvo minėta, kad pasirinktame Airijos ežere dugno reljefas itin problemiškas (daug kliuvinių), todėl ši dinaminė šėryklos savybė vėlgi gali tapti esminiu žūklės eigos ir baigties faktoriumi. Kalbėdamas apie „windows“ tipo šėryklas Stevas prisipažįsta, kad iš pradžių buvo skeptiškas jų atžvilgiu. Vienintelis jos privalumas tuokart atrodė geros aerodinaminės savybės. Visgi vėliau jis netruko įsitikinti, kad didžiausias „windows‘ų“ išskirtinumas yra visiškai kita jauko prezentacija. Jo teigimu, būna atvejų, kai neįmano pagauti žuvies jokiomis kitomis šėryklomis, todėl kiekviena išvyka į Airiją yra neįsivaizduojama be „windows‘ų“. Jie tarsi „prismeigia“ žuvį (angl. Pin the fish). Itin koncentruotas jaukas sutelkimas į vieną nedidelį tašką tarsi paspendžia spąstus žuviai, sutelkia jos dėmesį į itin mažą tašką, todėl jau po kito metimo į tą patį tašką galima tikėtis greito ir aktyvaus kibimo. Tai analogiškas efektas, kurį būtų galima susieti su plūdinės („štekerinės“) meškerės žvejų jauko išpylimu specialiais kaušeliais (pritvirtintais prie meškerės viršūnės) į vieną konkretų tašką. Padavus jauką itin koncentruotai, masalas iš esmės yra leidžiamas žuviai „panosiui“.

Finalinė žūklės sesijos dalis. Pastarasis žūklės etapas, suprantama, pats sunkiausias. Žuvies koncentracija paprastai yra sumažėjusi, todėl jai pagauti tokiomis sąlygomis reikia papildomų taktinių sprendimų. Dažniausiai gaudomoje akvatorijoje būna likusios didžiausios žuvys. Didžiausia žuvis – gudriausia žuvis, todėl paprasta tikrai nebus. Stevo teigimu, tada išmuša didžioji „windows‘ų“ valanda. Jei ankstesniu sesijos laiku žvejojama šulinukais, neišvengiamai užjaukinama platesnė žvejybinio taško dalis nei galėtume manyti. Į vandenį įmesta šėrykla leidžiasi kampu, todėl aukštesniuose sluoksniuose išbiręs jaukas nusileidžia atokiau paties taško (ypač didesniuose gyliuose). Dėl savo aerodinaminių savybių „windows‘ai“ metimo metu geriau ištiesina valą ir nusileidžia tolėliau (+/- 1 metrą) nei šulinukas gaudant tuo pačiu atstumu. Tokiu būdu pasiekiama zona, kuri buvo atsitiktinai jaukinama visos sesijos metu. Tokiais atvejais naudotinas sausesnis jaukas (apie kurį užsiminta pačioje žūklės pradžioje), mat jis organiškiau ir greičiau iškrinta iš šėryklos (geriau atlieka paspendžiamų spąstų funkciją). Dar kartelį pakartotina, kad taikantis į tokią žuvį nevalia jauko paskleisti platesniu diapazonu (šulinukai iš principo tam netinka), todėl „windows“ šėrykla yra vienintelė galima alternatyva. Būtų galima tai laikyti tam tikrai taisykle – sausesnis jaukas „windows‘ams“, drėgnesnis – šulinukams (angl. Dry mix for the windows, wet mix for the cage). Be to, mažesnio tūrio ir greičiau skleidžianti šėrykla turėtų ir mažiau baidyti žuvį (kuri dėl ilgos sesijos yra tapusi baikštesnė). Tiesa, kiekvienam taktiniam sprendimui savas momentas, todėl privalu būti kantriam ir nesiimti naujos taktikos pernelyg anksti (kitaip sakant, paisyti visumos požiūrio).

Taktinis triukas sesijos pabaigai. Kalbant apie „windows‘ų“ savybę geriau ištiesinti metamą valą, apeliuota į tai, kad sesijai persimetus į antrąją pusę žuvys gali laikytis atokiau jaukinamo taško. Esant nekibai ir iki žūklės (ar varžybų) pabaigos likus 10-20 minučių (bet ne anksčiau!), verta patikrinti dar tolimesnį žvejojamo taško „užnugarį“ (nepasiektą „windows‘u“). Vėlgi stebuklo tikėtis tikrai nevertėtų, bet toks manevras gali atnešti vieną ar dvi žuvis paskutinėmis žūklės minutėmis. Tokiu atveju valas yra nukabinamas nuo klipso, atleidžiamas metrą ir vėl užklipsuojamas. Tokio pobūdžio staigus taško pakeitimas gali padėti išprovokuoti greitus kibimus tolėliau nuo taško esančios žuvies. Tai tam tikras žuvies sekimas, vijimasis (angl. chasing), kuris nėra pats tikslas savaime, bet viena iš alternatyvų išprovokuoti probleminę ir pasyvią žuvį.

Apibendrinant visą aptartą reportažą, vieną žvejybinę Stevo Ringerio patirtį, būtų galima akcentuoti, kad svarbiausia po sėkmingos žūklės pradžios nesustoti eksperimentuoti, stengtis pajausti žuvies elgseną, jos pokyčius ir savo taktiniais sprendimais atliepti pasikeitusias žūklės sąlygas. Blogiausia sėdėti ir nieko nedaryti. Žinoma, mano ribotos žinios ir kompetencija veikiausiai neleido išgirsti ir suprasti visų Stevo dėstomų taktinių žūklės niuansų, tačiau tikiuosi, kad šia detalesne analize kažkiek prisidėjau prie asmeninio ir bendro visų patobulėjimo (šiuo atveju teorinio). Be to, nesunkiai prieinamas ir pats originalus šaltinis, todėl galima jį patiems peržiūrėti bei papildyti visas šiame straipsnyje surašytas mintis.

Tad šiam kartui tiek!

Gražių artėjančių švenčių visiems!