Banditai nebūtų banditai, jei ramų savo gyvenimą nepraskaidrintų spontaniškomis idėjomis. Gruodis už lango speigais nesikandžioja, tad kodėl visiems nesusibėgus prie vandens ir turiningai žvejybiškai nepraleidus kartu pusdienio? Juoba skaičiuojame paskutines 2024-ųjų žvejybinio sezono dienas, tad tikrai yra apie ką pasikalbėti ir kuo pasidžiaugti. Šiemet sugaudyta TONA karšių, dalyvauta skirtingo rango varžybose, prirašyta daug straipsnių ir prisukta daug vaizdo reportažų, suorganizuotos dvejos klubo varžybos ir svarbiausia – išsiplėtė klubo narių ratas. Pamažu pamažu jungiame aukštesnę pavarą ir bendromis jėgomis siekiame dar aukštesnių tikslų.
Ta pačia proga norime padėkoti visiems, kurie domisi mūsų kuriamu turiniu – skaito mūsų straipsnius ir žiūri laidas. Neslėpsime, džiugu ir malonu, kad mūsų įdedamas darbas nenueina perniek. Puikiai suprantame, kad dar turime daug kur patobulėti ir pasistengti. Visa tai – vien mūsų entuziazmo ir idealizmo paskatintas ir sąlygojamas projektas. Tikimės, kad taip prisidedame prie bendro visų mūsų tobulėjimo ir informacinės erdvės apie žvejybą kultūros kėlimo. Kam šios idėjos nesvetimos, kviečiame bendradarbiauti ir kartu kurti naują bei įdomų turinį apie fyderinę žūklę Lietuvoje.
Na o dabar prie vakarykščių reikalų. Pirminė mintis buvo tiesiog susibėgti prie vandens, skirti kelias valandas bendrai žūklei, o po to gamtoje pasigamintas maistas bei smagūs pašnekesiai apie klubo reikalus ir šiaip gyvenimą. Ši idėja netruko išvirsti į planą ekspromtu susiorganizuoti mini varžybėles. O kad būtų dar įdomiau, tradicinis formatas pavirto tandemo varžybomis, kurių dalyviai savo kompanioną sužino po burtų traukimo (gal verta pamąstyti apie tokio formato varžybas ir ateinančiais metais?)! Tai puiki alternatyva ne tik ugdyti komandinio darbo įgūdžius, bet ir artimiau pažinti vienas kitą.
Ne paslaptis, kad didžiausia žvejybinė mugė šiuo metu vyksta kažkur ties Vangais (ten realiausia šiuo metu tikėtis pagauti karšių), tačiau aštuonetui mūsų rasti laisvą kampelį ten – būtų kažkas iš fantastikos srities. Ką daryti? Svarbu ne tik visiems patogiai sutilpti, bet ir vieną kitą žuvelioką sugauti. Nors marios didžiulės, tačiau pasirinkimų šiuo metų laiku išties nėra daug. Gal Kapitoniškės? Ten patogus ir gana platus krantas, o žvejų daug neturėtų būti. Kas bus, tas bus – bandom! Sutartu laiku, dar visiškose sutemose banditų šutvė savo automobilių šviesomis sudrumsčia rytą pasitinkančios gamtos ramybę. Pirmasis, kaip ir dera, sutartoje vietoje pasirodo didžiausias iš banditų – Giedrius. Paskui jį – mudu su Simonu, tada Aurelijus, tada Ričardas su Aivaru ir galop visi kiti. Tiesa, mes čia ne vieni. Kapitoniškių ruožą okupavęs spiningautojų desantas, savo valtimis skersai ir išilgai skrodžiantis naktinių marių vandenis. Vaizdas tarytum iš naktinės autostrados – ryškios šviesos, variklių gausmas ir nuolatinis bruzdesys. Laimei, palei kranto liniją mes kol kas vieni, todėl greitomis patikriname visas vietas ir skubame traukti burtus. O jie lėmė, kad savo jėgas bendrai kovai suvienys Giedrius su Ričardu (reikia pripažinti, grėsmingiausias iš tandemų), Aivaras su Simonu, Aurelijus su Mažvydu ir mudu su Laurynu.
Juokai nuo šio momento baigiasi ir visi skubame prie savo ginklų. Mudu su Laurynu papuolėme į kryžminę ugnį – iš vieno šono kreivai besišypsantys Mažvydas su Aurelijumi, iš kito – grasinimais besisvaidantys Simonas su Aivaru. Kitaip sakant, malonės iš ko nors tokiomis sąlygomis tikėtis neverta, būsime priversti pergudrauti ne tik įnoringą žuvį, bet ir savo kaimynus. Pirmi skanavimo švinų švystelėjimai į vandenį, po kurių akimirksniu paaiškėja, kad teks grumtis ne tik su banditais iš abiejų pusių, bet ir su nejuokingais atstumais. Aš randu minkštesnio dugno ir „tarkos“ sandūrą ties 60 metrų, o Laurynas iškeliauja į 70+ metrų. Kad gyvenimas būtų dar sunkesnis, apie save dar primena į veidą pučiantis vėjas.
Startuojame 08:30. Jau pirmais metimais nervus visiems pradeda tampyti Mažvydas su Aurelijumi. Jųdviejų pirmus metimus lydi pirmosios žuvys (delninės kuojos), regis, iš visiškai nelogiškų taškų (itin artimų distancijų). Aurelijus išdrįsta viešai pasiguosti, kad pirmu metimu iškart pagauti žuvį – prastas ženklas (pamanykit, kokia nelaimė!). Susižvalgome su Laurynu ir bandome nepasiduoti minčiai, kad visa šios akvatorijos žuvis bus susitelkusi būtent ten. Nutariame laikytis strateginės ramybės ir išlaukti savo sėkmės valandų pasirinktuose taškuose. Tiesą pasakius, jų ilgai laukti nereikėjo. Apsitarę taktinius sprendimus, kantriai įnikome kiekvienas į savo darbus. Pirmųjų gyvybės ženklų sulaukia Laurynas. Matau, kad ir aplink mano tašką sukaliojasi kažkokia smulkmė. Ką gi, tereikia šiek tiek lukterėti ir atsirinkti tinkamiausią masalą ant kabliuko. Maža to, Laurynas pusę lūpų jau buvo užsiminęs apie keistai besileidžiantį skanavimo šviną (tarsi į žuvies tuntą užmetus), vadinasi, tolimesnės mūsų distancijos ilguoju laikotarpiu gali tapti mūsų pranašumu.
Prabėgus geroms penkiolikai minučių Laurynui pavyksta pakirsti atsargų kibimą. Savo komandinę sąskaitą atidarome nedideliu žiobriuku. Pastarasis įkvėpė šiek tiek drąsos šėryklas pakimšti gausesnėmis gyvųjų masalų porcijomis. Po kurio laiko atsiliepė ir kuoja. Ką gi, veiksmo yra, dabar svarbu jį nesugadinti klaidingais taktiniais sprendimais. Akcentas – sausesnis jaukas ir porcijuotas, bet nuolatinis gyvųjų masalų padavimas į tašką. Vengdami jų didenybių pūgžlių į masalų karuselę privengėme įtraukti trūklius. Taip neskubėdami įsisukome į rutiną – geros penkios minutės ir vienas arba kitas iš mudviejų ištraukia kuoją ar žiobriuką. Iš bendro įspūdžio labai panašiai sekasi ir mūsų kaimynams. Akivaizdu, kad jokio kažkurios iš komandų proveržio tikėtis neverta – visi iriamės lygia greta. Tiesa, mudviejų tandemui buvo šmėkštelėjusi proveržio galimybė, bet Lauryno pakirstas „bonusas“ pasirodė esąs plunksnuotas ir ilgu snapu…
Tiesa, jokių žinių nebuvo iš tolimiausio ir grėsmingiausio tandemo – Ričardo su Giedriumi. Dar neramiau nuskambėjo jų pasiūlymas pratęsti varžybėles dar pusvalandžiui (matyt, gobšuoliams maža priluptų žuvų, todėl nusprendė dar pasismaginti pusvalandį). Visgi pasibaigus ir pratęstam laikui, paaiškėjo, kad visi gyvenome labai panašiomis realijomis. Niekam nepavyko prišnekinti ir sulaukti karšių (klausimas, ar jų mūsų žvejotame ruože apskritai buvo), o pagrindinį laimikį sudarė kuojos ir nedideli žiobriukai. Po svėrimo įsitikiname, kad visi dvejetai sugaudė po 1,5-2 kg. Nedaug, pasakysite, bet tokiu metų laiku ir tokiomis sąlygomis gal visai ir neblogai. Kad ir smulki žuvis, tačiau kabaliojosi visai aktyviai (o ko daugiau reikia!).
Tad varžybėlės tikrai pavyko (ypač mudviem su Laurynu)! O po jų greiti apdovanojimai, kūrenama kepsninė ir guvūs balsai visiems dienos reikalams aptarti. Turbūt daugelis pritars, kad nėra gardesnio maisto už gamtoje pasigamintą. Gardžios vaišės (ant kepsninės iškepta mėsa), klubų reikalų aptarimas ir puiki nuotaika. Tiesa, Aivaras dar spėjo visa tai įamžinti vaizdo juostoje (tad laukite naujo vaizdo reportažo). Tradiciškai, įsitikinimui, kad nemeluoju, užmeskite akį į nuotraukų galeriją po šiuo straipsniu.
Tad produktyvių, žuvingų ir šviesių artėjančių 2025-ųjų metų visiems ir kito susitikimo prie vandens!

















