Turbūt šventvagiška trukdyti jūsų, brangūs skaitytojai, laiką reportažais apie tuščias žūkles. Juk nereikia jokio ypatingo talento, kad iš žvejybos grįžtum namo tuščiomis, tad, pasakysite, kokia prasmė be reikalo aušinti burną ir pilstyti tiradas. Bet juk o tačiau… Pirma kalendorinės žiemos diena, o oras tarsi iš pasakų knygos – vos juntamas brizelis, romantiški pragiedruliai ir pakenčiami keli laipsniai šilumos… Negi drybsosi namie ant sofos?
Kur važiuojam? Ričardas siūlo Anglininkus arba Darsūniškį. Greitas „vas ki hop“ ir pasirenkam pirmąjį variantą. Viskas kaip ir turėjo būti pagal planą, bet vos pasukam lauko keliuku tenka stoti ir spręsti dilemą, ar šturmuojame pažliugusias provėžas, ar sukam atgal. Šiuokart nugali antrasis variantas. Dar greičiau pasiekiam Darsūniškio pylimą ir tūpiam radę pirmąją erdvesnę proskyną po alksniais (vienas jų neatlaikęs metų naštos visu svoriu sugriuvo į vandenį). Kaimynų vos keli. Kai kurie iš jų nesibodėjo praleisti prie vandens visą naktį. Pagarba!
Fantastiškas oras nesutramdoma jėga stumteli nuotaiką į palubes. Tokiomis dienomis negali nekibti. Tiesiog negali. Maža to, šįsyk mudu du muškietininkai po paskutinio karto padarytų klaidų (na bent jau mums taip atrodo) esam kur kas atsargesni. Gyvųjų masalų vos po gerą saują, o jaukas atmieštas, pirmąsyk gyvenime, žeme. Vėlyvo rudens žūklės poliso sutartyje parašyta, kad privalu išskurdinti jauką, išjautrinti sistemas ir šiaip viską daryti itin atidžiai ir rafinuotai. Smulkmeniškumo šiuo metu laiku tikrai nebus per daug. Kažkokių straipsnio apie žvejybą eilučių padrąsintas Ričardas į jauką įberia kelis šaukštus druskos. Kodėl ji dabar turėtų gelbėti, atsakymo abu per visą žūklę nesugalvojom. Na bent jau blogiau tikrai neturėtų būti.
Kaip ir būtų laikas startui. Bet gal švystelėti pradžiai deeperio akį, kad apytikriai žinotume, kur žuvis laikosi. Švystelim! Tiesiai – tuščia, kairiau – tuščia, dešiniau – tuščiau, toliau – tuščia (dar tęsti?). Meluosim sakydami, kad mes tikėjomės pamatyti telefono ekrane Kaziuko mugę, bet bent jau vienas ar du žuvies simboliai būtų buvę neprošal. Aš tylėdamas atremiu deeperinę meškerę į priekrantės alksnį, Ričardas taip pat tyli. Lygiai taip pat gražiai abu patylėjom, kai akvatorijos patikrą echolotu pakartojome prabėgus pusantros valandos žvejybos. Tuščia, po Darsūniškio priekrantės alksniais visiškai tuščia.
„Vyrai, gal grįždami geriau prasukit pro mano krašto ežeriuką?“ – bandydamas šiek tiek apramdyti mūsų sunkią dalią ir išgelbėti iš esamos situacijos, brūkšteli Ernestas. Ne, savo ryžto ir vyriško užsispyrimo taip lengvai neišduosim, vargsim savo vargelį iki galo. Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti mūsų šiuos dienos žūklės eigą, tai galėtume sakyti, jog tai buvo „pūgžliažudystė po Darsūniškio alksniais“. Kad akyse nepradėtų vaidentis kibimai (kurių iš tikrųjų nėra), kabini ant kablio kelis trūklius ir po kelių minučių lauki pasikariančio pūgžlio. Šis lengvai papurto viršūnėlę, tada neskubėdamas paimi meškerę (kirsti nereikia, nes pūgžliai visada naudojasi savitarnos paslaugomis) ir pasitrauki kartais nė piršto dydžio nesiekiantį egzempliorių. Turbūt jau kokią antrą žvejybos valandą supratom, kad šiandien nieko nebus. Kad diena nebūtų visai pilka, pūgžliams kartas nuo karto kompaniją palaiko vienas kitas ešeriukas ar gružlys. Tiesa, būta ir dienos „topo“ – kriauklėje pastrigusio pūgžlio (maniau, kad traukiu tik kriauklę, o pasirodo jos viduj „perlo“ esama).
Taip prakiurksojome iki vidudienio. Kadangi žūklėje toli gražu ne visada pats esi savo likimo kalvis, nusprendžiame su likimu nebeeksperimentuoti. Kiekvieno sugauta po 10+ pūgžlių, nutraukta kažkiek pavadžių ir skaniai atsigerta arbatos iš termoso. Tad pats laikas namo. Turbūt be vėlyvos žiemos ar ankstyvo pavasario čia nebesirodysime. Užteks. Reikia pailsėti ir mums, ir žuviai. Nors gal?
zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams!
Atora Fishing – teisingas produktas už teisingą kainą!
