Šiųmetė žiema turbūt taps viena šilčiausių meteorologinių matavimų istorijoje. Už lango sausis, sniego nė su žiburiu nerasi, o termometras nesibodi priskaičiuoti visus penkis laipsnius šilumos. Dėl šių gamtinių anomalijų depresinėmis nuotaikomis priversti gyventi poledinės žūklės entuziastai, o fyderinės meškerės broliai savo ruožtu kiekviena pasitaikiusia proga plačiomis šypsenomis lekia prie vandens. Neliūdi ir tauriąsias žuvis medžiojantys kolegos. Kiek teko girdėti ir matyti, pastarosios savaitės nešykšti jiems gražių laimikių.
Nors gamta išties krečia neįprastas ir seniai nematytas išdaigas, vis dėlto visa vandens fauna gyvena žiemos režimu. Apie tai byloja kad ir mūsų klubo narių išvykos prie vandens, tiksliau jų pastarųjų žūklių rezultatai. Ne paslaptis, kad šiuo metu, bent jau Kauno mariose, daugiausia žvejų galima sutikti ties Vangais. Reikalas tas, kad šiame ruože karšių kaimenės yra susibūrusios žiemoti, todėl kantriai ir nuosekliai mėtant joms ant galvų šėryklas su vienu ar kitu masalu kažkada trumpam nusišypso žvejybinė sėkmė. Ar ilgos laukimo valandos, ar net tuščios žūklės yra viso to vertos, atsakyti gali tik kiekvienas asmeniškai. Kokia ji bebūtų, bet vis dėlto lauke žiema, todėl norom nenorom reikia susitaikyti su pasikeitusiomis žvejybinėmis realijomis.

Vandens temperatūros pokyčiai. Atšalus vandeniui, žuvų aktyvumas sumenksta, jos tampa itin nejudrios. Kadangi žuvys yra šaltakraujai gyvūnai, jų metabolizmas tokiomis sąlygomis sulėtėja. Kitaip sakant, sąryšis yra labai paprastas – nedidelės energijos sąnaudos implikuoja mažesnį poreikį maitintis. Bene vienintelis faktorius, galintis sutrikdyti šį letargo miegą yra upės srovė, todėl nenuostabu, kad šaltuoju metu laiku taikiosios žuvys paprastai renkasi užutekius ar gilesnius upių ruožus, kuriuose srovės nėra arba ji labai sulėtėjusi. Juk ne veltui būriai dugninės meškerės žvejų traukia žiemą į visiems gerai žinomas Nevėžio duobes. Jei upė sraunesnė ir seklesnė, žuvys tuo pačiu tikslu ieško įvairių kliuvinių po vandeniu (nuvirtusių medžių, rėvas suformuojančių didelių akmenų), kurie ne tik leidžia išvengti srovės, bet ir padeda pasislėpti nuo įvairių plėšrūnų. Reikėtų pridėti ir tai, kad didesnę neigiamą įtaką šiai žuvies nejudrai daro patys temperatūros pokyčiai, o, orams nusistovėjus, žvynuotosios tampa šiek tiek aktyvesnės.

Žuvų lokacijos upėse dieną ir naktį. Žvejai jau seniai yra pastebėję, kad žuvų lokacijos dieną ir naktį kardinaliai skiriasi. Daugelio rūšių žuvys kasdien juda tomis pačiomis kryptimis – temstant jos pradeda plaukti prieš srovę, o prieš aušrą grįžta pasroviui atgal į pradines lokacijas. Vėlgi upės srovė yra ne tik energijos išteklius priverčiantis naudoti veiksnys, bet ir mitybinės bazės paieškos orientyras. Žuvys juda prieš srovę tam, kad surastų vietas, kuriose gausiausia įvairių bestuburių, išplaunamų upės tėkmės. Tai gali būti ruožai žemiau sraunumų, akmenuotos upės vagos, kur paprastai gausu įvairių lervų ir kitų bestuburių gyvių. Dienos metu šios vietos, kaip jau buvo minėta, yra pavojingos dėl plėšrūnų keliamos grėsmės.

Kiek toli žuvys migruoja, priklauso nuo upės dydžio ir paties atstumo tarp saugių poilsinių „dieninių“ lokacijų ir „naktinių“, į kurias jos juda maitintis. Didelėse upėse karšiai kasnakt gali nuplaukti po kelis šimtus metrų. Kas kita maži upeliai, kuriuose žuvų judėjimas aktyviausiomis valandomis gali apsiriboti vos keletu metrų. Neįtikėtina tai, kad kiekvienas žuvų būrys gali nesunkiai ir labai tiksliai rasti kelią iki norimos vietos, dažnai vos su kelių centimetrų paklaida. Eksperimentai atskleidė, kad žuvys turi labai išsamų savo aplinkos „neuroninį žemėlapį“, padedantį joms itin tiksliai orientuotis dideliuose plotuose.
Tikslas pateisina priemones. Iš viso to, kas buvo pasakyta, turbūt jau galima susidaryti įspūdį, kad žuvų judėjimas upėse yra gana nuspėjamas. Migruoti upe yra rizikinga, tam reikia energijos, todėl šis instinktas visais atvejais privalo turėti aiškų motyvą. Judėjimas yra esminis žuvų išlikimo veiksnys. Tiek ieškodamos maisto, tiek migruodamos nerštui žuvys yra priverstos nuolat įveikti didesnį ar mažesnį atstumą. Įdomu tai, kad beveik visose žuvų populiacijose trečioji dalis jų labai retai palieka savo „namų apylinkes“. Kol jose yra pakankamai maisto, tai yra optimalus būdas išvengti papildomų rizikų. Antrasis trečdalis populiacijos, palyginti su pirmuoju, paprastai dukart ar triskart išplečia savo judėjimo diapazoną. Nors ir labiau rizikuodamos, šio pogrupio žuvys pasiekia plotus, kuriuose yra gausiau maisto, todėl dėl jo tenka mažiau konkuruoti su kitomis žuvimis. Pagaliau paskutinysis trečdalis populiacijos yra tikri keliautojai. Šio tipo žuvys didelėmis upėmis gali migruoti dešimtis kilometrų ir niekada negrįžti į gimtąsias savo vietas. Suprantama, jų labiausiai yra rizikuojama, tačiau, kita vertus, jos paprastai išvengia lokalių pavojų – didelių potvynių ar užteršto vandens. Tam tikrais atvejais šios žuvys gali tapti net pačios populiacijos išlikimo garantu. Daugelyje upių žvejai paprastai žino vietas, kuriose galima aptikti ir sėkmingai gaudyti taikiąją baltą žuvį. Vis dėlto reikia turėti omenyje, kad tose pačiose vietose gaudoma žuvis toli gražu ne visada yra „vietinė“. Į vandenį įvirtęs medis gali būti puiki buveinė šapalui, kuris, tikėtina, ten pat sukaliojasi diena iš dienos, tačiau greta jo dažnai gali atsidurti ir migruojančio žuvys, kurių po rezultatyvios žūklės kitąsyk gali nebelikti nė kvapo. Dėl šios priežasties įvairių žuvies gyvenimo režimų ir elgsenos apskritai pažinimas yra būtinas, jei norime pasiekti geresnių rezultatų žvejodami upėse.

Pirminis šaltinis: https://www.anglingtimes.co.uk/advice/tips/where-fish-go-when-our-rivers-get-cold-in-winter/