Jau gerokai popiet. Sukrentam abu su Aivaru ant mašinos sėdynių, atsidūstam ir nebyliais žvilgsniais sužiūrime vienas į kitą. Pražvejota nuo devynių ryto, nueita turbūt penkiolika suvirš kilometrų, o papasakoti nėra apie ką. Važiuojam namo? Ne, užmuškime dieną galutinai dar vienu bereikšmiu paupio ruožu. Šypteliu Aivarui pro ūsą, kad visą dieną žvejybinius kelius rodžiau aš, todėl baigiamasis akcentas tepriklauso jam. Aivaro paliepti pasukam senos geros Ventos atodangos link. Nieko nebesitikime. Iki saulės laidos geriausiu atveju valanda. Jos reikia tam, kad ramia širdimi galėtume sau ir kitiems pasakyti, jog padarėme viską, ką galėjome. Brendame abu tylėdami dar vienais kemsynais ir visiškai atsiduodame likimui…
Bet kol kas grįžkime prie šios dienos žvejybinės odisėjos preliudijos. Kiek buvo vilčių, kiek minčių, kad šiandien patriukšmausime kaip reikiant, gal net laidą susuksime (Aivaro dronas visada po ranka). Susukome. Tik ne laidą, o tuščius ir sunkius kilometrus. Išbandėme kone visą turėtų masalų karuselę, o rezultatas tik viena mažytėlė lydekaitė, Aivaro sugauta visiškame sėkliuje ant sukrės. Šiaip, vėlyvą rudenį ir žiemą (jei neužšąla stipriau) Venta nepašykšti ešerių. Turėtų nepašykštėti… Nors vanduo kiek aukštokas, bet tikrai ne drumzlinas, tad… Pačiame ryte patikriname pirmąją duobę – tuščia. Patikriname antrąją – tas pats. Toliau sulendame į medžiais užverstą ir žolėmis apžėlusią įlanką, kurioje kadaise smagiai su šviesios atminties tėvuku pagainiojome dryžuočius (tėtis juos dažniau vaikydavo žiemą iš po ledo). Tačiau ir šie sentimentai negelbsti. Su Aivaru nusprendžiame, kad šiltokas ir minkštokas ruduo dar neiškando visų priekrantės žolių, todėl su spiningu mojuoti mikromasalais čia ir dabar šiek tiek neracionalu.
Ta proga patikriname vieną srauniausių Lietuvos upių Virvytę. Tenka dar ir dar kartą įsitikinti, kokią didžiulę neigiamą žalą šiai upei daro hidroelektrinės. Vėlyvas ruduo, o ištisame upes ruože vandens vos iki kelių. Natūralu, kad tai negali neatsiliepti tiek žuvies elgsenai, tiek jos lokacijai. Paguoda vien ta, kad akis paganyti tikrai yra kur – rėvos rėvelės, įspūdinga atodanga ir šiaip pati gryniausia gamtos idilė. Tiesa, Virvytė tomis valandomis mus išgelbėjo nuo visiškos negarbės. Jau minėjau, kad Aivaras vienoje seklioje įlankėlėje sugebėjo pagauti lydekos vaiką, kuris, suprantama, buvo akimirksniu paleistas išpasakoti neįprastą savo nuotykį vyresnėlėms žuvims.
Tokiomis akimirkomis galvą akmeniu užgula mintys, kuriomis bandai ieškoti pačių įvairiausių kirminų savo nerezultatyviai žvejybai paaiškinti ir pateisinti. Aš pradedu barstyti Aivarui pudrą ant smegenų, kad nereikėtų žvejoti „stadione“ – atvirame vandens plote, kuriame nėra jokio apčiuopiamesnio kliuvinio ar žolės kuokšto žuviai pasislėpti. Ką jis pagalvoja apie tokius volteriškus mano minčių vingius, išduoda veido išraiška. Nekimba, tiesiog nekimba, verskis per galvą, bet vis tiek nekimba. Nuotaikos nuleidimą į unitazą paspartina ir visai nejaukūs vėjo gūsiai. Kad visiškai nenumirtume iš nuobodulio ir nevilties, sulygstame, kad tas, kuris pirmas pagauna žuvį, yra pamaloninamas pakuote „gaivaus gėrimo“ iš to paties padaryti nesugebėjusiojo kišenės (tiesa, dėl šių lažybų buvo sutarta jau po Aivaro sugautos lydekaitės).
Turbūt taip ir būtume kalbėję sausomis burnomis, jei ne paskutinis mūsų žvejybos taškas. Saulė jau kone slepiasi už horizonto miškų keteros, kai švystelime savo mikromasalus į dar vieną Ventos tėkmę. Yra! Mano „Keitech“ guminuku susigundo visai simpatiškas dryžuotis. Pakartoju procedūra ir vėl kibimukas (šįkart nepakirstas). Abu su Aivaru it bičių sugelti nejuokais sujudame. Aivaras šūkteli, kad dabar tinkamiausias momentas čiupti klasikinę „Larvą“ (laumžirgio lervos imitaciją). Prisipažinsiu, į ją mano žiūrėta kiek įtariai, mat, ji visai neanimuoja (nevibruoja). Pasirodo, visi šie mano nuogąstavimai ešeriams nė motais. Kibimas po kibimo. Nors visi ešeriai delniniai, bet veiksmo tikrai netrūksta. Kur jūs buvote visą dieną? Vos tik elegantiškiau pateiki masalą palei priekrantės žoles, seka smagus kaukštelėjimas per mikromasalinio koto viršūnėlę. Aivaras netrunka užsikurti savo vakarėlį kiek atokiau. Šypsenos iki palubių, tarsi visų dienos vargų nė nebūta. Gaila, kad visa tai prasidėjo dienai baigiantis. Maža to, po vieno iš metimų sulaukiu dar išraiškingesnio kibimo. Pasirodo, kad į laumžirgio lervos imitaciją nespjauna ir vietiniai šapalai. Kažkoks kosmosas. Susišaukiame abu su Aivaru ir bandome suprasti, kas čia įvyko. Ar vieta, ar laikas? Ar lygiai taip pat būtume uždainavę ir savo aplankytose vietose, jei tik būtume sulaukę šios x valandos. Visgi Aivaras skuba pastebėti, kad šiame ruože kiek ramiau ir matyti gyvybė vandens paviršiuje – suboluoja vandens paviršiuje viena kita žuvis, o priekrantėj bagsi mailiaus sukami ratilai.
Taip užsikūrę priskaičiavome kone dvidešimt ešeriokų. Ir visi jie, galima sakyti, iš vienos nedidelės upės atkarpėlės. Kuo spėriau saulė slepiasi už horizonto, tuo greičiau bandome išnaudoti mums likusias minutes. O jei būtume startavę nuo šios vietos ryte? Gal gal gal… Vėl ta pati loginė aklavietė, į kurią įstumia eilinė žvejybinė patirtis. Kaip ten bebūtų, svarbiausia, kad vėl šypsomės. Žiauriai išvargę, bet šypsomės. Akivaizdu, kad ešeriokai jau būriuojasi ir renkasi konkrečius ir kiek gilesnius upės ruožus. Ar jie išrankūs masalui, sunku pasakyti. Kibimai tikrai aštrūs ir greiti, tad, regis, žuvis tikrai aktyvi, tik reikia ją rasti. Tai va, mes ir radom (neužtrukom nė dienos). Gerai, kas gerai baigiasi, nors aiškumo nė kiek ne mažiau. Ką padarysi… Nebent gyventum ant upės kranto ir meškeriotum ten kiekvieną dieną. O dabar…
P.S. Tikrai nepakeitėme savo žvejybinio amplua. Liekame ir liksime ištikimi feederiui. Reikalas tas, kad šįkart grįždami į tėviškę ir vėl radom vietos bagažinėj tik keliems mikromasaliniams kotams, nors pirminio plano būta visai kitokio 😊
zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams!
Atora Fishing – teisingas produktas už teisingą kainą!


















