Šiems metams turiu du tikslus – sudalyvauti pirmose varžybose ir pagauti karšį virš 3kg. Pirmą tikslą jau pavyko įgyvendinti, o antras vis dar laukia savo eilės. Neslėpsiu, apetitas kyla bevalgant, todėl, sudalyvavus pirmose varžybose, atsirado noras bandyti dar kartą. Žvejo kelio organizuojama „Atoros“ taurė Skirvytėje tapo puikia galimybe, kurią su džiaugsmu priėmiau. Taigi, rugsėjo 30 d. laukia varžybos, o prieš jas labai norėjosi išbandyti Nemuną. Planai buvo judėti Jurbarko link, bet ligos planus atšaukė ir teko galvoti apie artimesnį variantą. Su Evaldu norėjome patikrinti senai bandytą seną vietą ties Anglininkais bei kartą ir visiems laikams išsiaiškinti, ar įmanoma ten pagauti karšių, ar ne. Viską netikėtai pakeitė kolega, kuris sėkmingai sugaudė karšius pačiam Kaune Nemuno upėje. Nors Evaldui žvejyba KM atrodė ramesnė, visgi mano argumentai dėl artėjančių varžybų ir dėl galimybės pasimatuoti papildomus modulius platformai nugalėjo (P.S. jeigu kas turite ar žinote, kur gauti Browning Targus Seatbox platformai papildomų modulių, parašykite man, mano kojų keliai jums padėkos:)
Taigi, nusprendėme judėti Nemuno link ir anksti ryte susitikti su Nerijumi ir jo kolegomis. Deja, vėl viską pakoregavo ligos ir likau vienas. Planavau išjudėti apie 4 valandą, bet prabudau pusvalandis iki žadintuvo, todėl jau pusę penkių buvau vietoje. Nerijaus kompanija jau sėkmingai skenavosi dugną ir pradėjo žūklę, o aš tik ėmiausi paruošiamųjų darbų. Pavyko startuoti ketvirtis po šeštos valandos. Nuskenavęs dugną, radau perkritimą, atsimatavau pora metrų nuo jo ir pradėjau žūklę. Pradėjus švisti pamačiau, kad gaudau geru penketu metrų toliau negu kolegos, bet jeigu dugnas toks, nusprendžiau nieko nekeisti ir sistemingai gaudžiau 3 valandas. Dugno reljefas buvo šlykštus, todėl startavau su 0,13 pavadėliu, kuris, galima sakyti, pasiteisino, nes žiobriai noriai ragavo mano teikiamus skanumynus. Vis dėlto Nemunas šiuo požiūriu nebuvo lengvai sukalbamas ir kartas nuo karto pareikalaudavo aukų – nupjautų pavadėlių 🙂
Pirmas tris valandas taške lankėsi tik žiobriai. Kadangi aplink kolegos pagavo po vieną kitą karšelį, nusprendžiau pasiartinti taško distanciją ir aš. Pasiartinus gerais 5 metrais, žiobriai tapo nevaldomi, kibimai vos užmetus, todėl po pusvalandžio nusprendžiau grįžti į savo tolimesnį tašką ir dar labiau suploninti pavadėlį iki 0,1 mm. Pirmu metimu atsiliepė karšiokas! Na va, pagalvojau, pagaliau radau raktą į šios žvejybos sėkmę. Šį džiaugsmą netruko pakeisti neviltis ir pyktis, nes Nemunas toliau sėkmingai rinko sau aukas, kad mano pavadėlių atsargos seko kaip paskutiniai vandens lašai Sacharos dykynėje. Per kančias pavyko išprašyti dar pora karšiokų. Juos pavyko suaktyvinti didele porcija trūklių, paduotų į tašką. Galiausiai neapsikenčiau ir pastorinau savo pavadėlį iki 0,14 mm. Tai, sakytum, buvo puikus sprendimas, nes nebeliko nutraukiamų pavadėlių problemos, tačiau nebeliko ir kibimų. Baigiantis žūklei nusprendžiau dar pažaisti su 0,12 pavadėliu, padėjusiu man sulaukti dar keletą karšinių kibimų. Vienas karšiokas ištrauktas, o kitas, deja, nupjovė į parandę pavadėlį. Artėjant 13 valandai, dar turėjau truputį jauko, tačiau Nemunas nusprendė, kad užtenka, ir paprašė susimokėti dar vieną duoklę (šįkart paaukota visa sistema). Galutinis rezultatas – 4 karšiokai ir 19 žiobrių (neskaičiuojant smulkmės). Upės siunčiamus ženklus skaityti moku, todėl netrunku susipakuoti daiktus ir išjudėti namo.
O kodėl toks straipsnio pavadinimas, paklausite? Nes, iš tiesų, mąstant apie vakarykštę žvejybą galvoje kirba eilė minčių ir spėjimų, galėjusių sąlygoti geresnį pastarosios karšių medžioklės rezultatą. Tikslas buvo toks, tačiau visos mažos smulkmenos, kaip matyti, vienaip ar kitaip lėmė galutinį rezultatą. Tiesa, nereikėtų varyti Dievo į medį, nes viską radau, ko norėjau, o gavau dar daugiau 🙂 Išvykstant vienas žvejas minėjo, kad kažkas kitame krante priskaičiavo mūsų žvejotame ruože apie 50 žvejų! Skaičiai rimti, todėl treniruotė išėjo tikrai šauni!






