Su kolegomis nusprendžiau patikrinti Nemuną, ruožą, kur gaudyta prieš dvejus metus. Teko girdėti, kad pastaruoju metu ten pasigauna karšių. Ant kranto jau buvome 4 ryto, nes vieno veikėjo susukto vaizdo reportažo dėka toje vietoje žvejų sugužėjo kaip per atlaidus. Nuo 5:00 laisvų vietų jau nebebuvo. Pasidalinus sektorius, užsijaukinus vietą iškart nuo pirmų metimų teko pasiraitoti rankoves, nes kibimai sekė vienas po kito. Tačiau kibo ne tai, ko mes čia atvykome – žiobriai!!! Žvejyba priminė vaikystę, kai po pamokų pavasarį kuprinė į kampą, už meškerės ir į Nerį gaudyti žiobrių. Kibimai išraiškingi, meškerę užpurto taip, kad spėk ją gaudyti. Kibimai tikrai nerealūs ir greiti, kas 20-30 sek. Į tarpus pakliūdavo tik vienas kitas karšis. Kai jau pradeda kibti žiobris, tai kita žuvis tiesiog nespėja prieiti, todėl teko tiesiog mėgautis šiuo šou ir pastoviai stebėti tą meškerės šokį. Žvejyba tikrai buvo rezultatyvi ir paliko nepamirštamų emocijų ir ačiū tiems žiobriukams, kurie priminė žvejybą vaikystėje. Rezultatas – 8 karšiai ir 26 žiobriai. Kaip bylojama lietuvių liaudies pasakoje – ir aš tam kolchoze buvau, žiobrį ir karšį rankoj laikiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą niekas nevarvėjo 😊

