Karšių žvejyba

Artėjant klubo varžyboms nusprendžiau išbandyti Kauno marias. Kadangi dėl oro sąlygų galutinai nenusprendėme, kur bus varžybinė vieta, pasirinkau aplankyti Darsūniškį. Pastaruoju metu nelabai buvo informacijos apie realijas šiame marių ruože, todėl nusprendžiau patikrinti, ar neužklydo ten netikėtai didieji karšiai. Darbo dieną rasti laiko nėra lengva, bet, kiek pastumdęs ir perstumdęs darbus, sukrapštau trečiadienio pusdienį nuo ankstyvo ryto ir skiriu ją karšių žvejybai. 04:00 pažadino griausmingas vėjas ir žaibai, ėmę kelti abejonių dėl ryto perspektyvų. Bet numigęs valandėlę ir darkart patikrinęs orų prognozę, nusprendžiau surizikuoti. Viduje kirbėjo dvejopos mintys, bet galiausiai nugalėjo žvejo ligonio sindromas 🙂


 Pakeliui vaizdai tikrai nenuteikė optimistiškai – didžiulis vėjas, nulaužtos medžių šakos ir gūsingas lietus. Darsūniškį pasiekiau prieš septynias, prieš mane atvažiavo dar vieni žvejai, bet po kelių minučių apsisuko ir, matyt, nusprendė, kad čia neverta gaišti laiko 🙂 na o aš nutariau lengvai nepasiduoti ir pradėjau ruoštis. Sakyti, kad vietos buvo visur, turbūt net neverta:) Po paruošiamųjų darbų ir žūklės taško pasirinkimo pirmosios dvi šėryklos sunkiai sklendžia mano taško link, nors atstumas iki jo siekė apie 36 metrus. Nusprendžiau, kad reikia kabinti sunkesnę šėryklą ir bandyti dažnėliau permetinėti, nes kitaip taško turbūt neužjaukinsi. Pradėjau su 50 gr šėrykla, o vėliau teko ją sunkinti iki 70 gr. Šis taktinis sprendimas leido lengviau pataikyti į reikiamą plotą, tačiau vis tiek tradiciniu tašku jo nepavadinsi, nes gūsingas vėjas nuolat koregavo visas mano pastangas ir užmačias. Po gero pusvalandžio pirmas kibimas ir krante atsiduria sprindinis salatukas, o dar po 10 minučių pasirodo ir pirmas gražus plakis. Prabėgus dar geram pusvalandžiui pirmas užkliuvimas už valo, informuojantis, kad taške veikiausiai pasirodė karšiukai, tad tikiuosi, kad prasidės sėkminga karšių žvejyba. Šio spėjimo teisingumu netrukau įsitikinti. Nepraėjus nė 10 minučių nuo to momento, pirmasis standartinis karšis suspurda graibšte. Po to iškart dar du tokie pat karšiokai paseka paskui savo draugą 🙂 Po šių kibimų vėl ramuma – valandėlės pertrauka, priverčianti mane imtis paieškų ir būdų, kaip surasti ir prisikviesti karšius atgal. Machinacijos su pavadėliais, kabliukų dydžiais nepadeda, bet, nepaisant to, po valandos sulaukiu dar vieno kibimo, kuris, panašu, indikuoja, kad karšiokai grįžo į tašką. Ir neapsirikau, – per paskutinę valandą sulaukiau 5 kibimų, iš kurių tris pavyko realizuoti.


 Deja, žvejybinis laikas, kaip visada, praskrieja akimirksniu, todėl tenka rinktis mantą, nors atrodytų, kad pati smagiausioji žūklės dalis dar tik prasideda. Kaip ten bebūtų, pavyko pagauti 7 karšiukus, pajausti Kauno marių realijas ir savo kailiu patirti motinos gamtos jėga. Gūsingas vėjas, bangos ir protarpiais aplankantis lietus priminė, kad jau spalis ir tikrojo rudens rūstybė dar nesyk primins apie save. Vienaip ar kitaip šią karšių žvejybą užskaitau:)