Vėl itin ankstyvas rudens rytas… Vėl prietema… Vėl baugiai burzgiantys automobilių varikliai yra tamsą kiaurai skrodžianti žibintų šviesa. Taip, jūs teisūs! Vėl renkasi banditai. Reikalų reikalėlių bei progų progelių tiek, kad kitaip tiesiog nebeįmanoma. Reikia būtinai susibėgti irrrrr… – deramai palydėti besibaigiantį žūklės dugnine meškere sezoną. Mūsų šįkart visas būrys, tad šnekos ir geros nuotaikos kibirais semk bei maišais nešk. Patys suprantat – klubas – gyvas organizmas, todėl komandinei dvasiai ir pasitikėjimo vienas kitu jausmui sustiprinti reikia tokių susibėgimų, nes be jų…
Iš namų – kas iš toliau, kas iš arčiau – pajudam apie ketvirtą-penktą ryto. Lengvas šaltukas, vaiskus dangus ir saldžiausiu rytiniu miegu dar parpiantis miestas. Turbūt daugelis man paantrins, kad šis rytinis ritualas, persmelktas lengvo nekantrumo ir skubos, yra tarsi pirma adrenalino dozė. Suverti bagažinėn visą turtą, sugriūni ant automobilio sofos ir tiesiog nesąmoningai stipriau spusteli greičio pedalą – visas miestas dar gyvena vakarykšte diena, o tu jau pradedi kitą. Einšteinas čia galėtų mirktelėti akį, nes, pasirodo, aplenkti laiką nėra jau taip sunku. O jei dar į žvejybinę odisėją leki ne vienas, „vidinis kirminas“ (tiksliau visas jų orkestras) užgroja dar garsiau. Nėra ką daugiau kalbėt, lekiam!
Šįkart mudu vienam ekipaže su Simonu (Vilniaus desantas). Mažvydas, Augustas ir Edvinas patys pirmieji lekia prie vandens užimti vietas, Ričardas dar suka garbės ratą paimti visiems masalų, Giedrius, kaip ir dera prezidentui, pasirūpina klubo regalijomis ir t.t. Žodžiu, veikiam visi kaip suderintas mechanizmas – laikas, sutarta vieta ir darbai – šventas reikalas, todėl šiukštu nevalia išsimušti iš ritmo.
Bet gyvenimas nebūtų gyvenimas, jei net ir pačiomis švenčiausiomis akimirkomis jis nešypteli pro ūsą. Gal buvo kiek po pusės šešių, kai mudu su Simonu sulaukiam Ričardo skambučio. Jau iš pirmos balso intonacijos aišku, kad kažkas šiandien nusprendė mums pakaišioti pagalius į ratus. Ričardas prėsku balsu praneša, kad vidury kelio (ties Žiežmariais) sugriuvo jo automobilis. Nepajudėsi iš vietos, kažkokie dūmai ir kvapas, gal net variklis paskutinį kvapą išleido. Greitomis sukamės atgal ir lekiam pas Ričardą. Kitaip mūsų klube nebūna – muškietininkų „vienas už visus ir visi už vieną“ – mums šventas. Prasukam galvose darbų reorganizacijos planą ir skubam ieškoti sprendimo. Kadangi mūsų daug, sprendimą randame gana greitai ir nesunkiai. Masalus ir dalį Ričardo daiktų prigriebs Ernestas, kitą dalį – mes. Prisikimšusi į visus įmanomus mašinos kampelius daiktų visa gelbėjimo komanda (tarsi patys tikriausi Gariūnų prekeiviai) po gero pusvalandžio išjudame dienos tikslo link.
Prie vandens visi susibėgome gal kiek prieš septynias. Ant kranto geros nuotaikos ir emocijų tiek, kad ryto vargų tarsi nebūta. Adrenalinas taip pat pakyla į naujas aukštumas. Nuo mūsų šurmulio, regis, pamažu pradeda busti ir Nemunas. Vėjo nėra visai, todėl aiškiai matyti, kaip vandens paviršiuje tai vienur, tai kitur suboluoja žuvies paliktas ratilas. Šiandien mūsų iš viso dešimt, todėl gaudysim tandemais – penkios komandos po du žmones. Kas su kuo ir kur žvejos, išsiaiškiname traukdami burtus. Pastarieji lemia, kad Ričardas žvejos su Evaldu (klubo bičiuliu, mano bendravardžiu), Augustas su Simonu, aš su Giedriumi, Mažvydas su Edvinu, o Laurynas su Ernestu. Greitomis apsitariame kas ir kaip bei skubame ruoštis. Juk norisi sezoną pabaigti smagiais ir ryškiais akcentais.
O kalbant apie tuos akcentus, matyt, laikas ir vieta trumpai apžvelgti mūsų klubo šiųmečio sezono svarbiausius momentus ir darbus. Kaip ten sakoma, kol gyvenime dar yra naujų ir neišbandytų dalykų, tol gyvenimas į kalną (o ne žemyn nuo jo). Tiesą sakant, palypėti mums šiemet tikrai buvo kur – pirmąsyk sudalyvauta Lietuvos sportinės dugninės meškerės čempionate (B lygoje) bei suorganizuotos pirmosios oficialios Bream Bandits klubo varžybos („Bream Bandits Palemono iššūkis | azukle.lt taurė 2025). Į pastarąsias įdėjom itin daug širdies, nes norėjome parodyti sau ir kitiems, kad galime ištiesti pagalbos ranką tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Priminsime, kad visas per šias varžybas surinktas lėšas skyrėme „Raudonų nosių“ organizacijai, teikiančiai psichologinę pagalbą sunkiai sergantiesiems. Dar kartą norime padėkoti visiems, prisidėjusiems prie šios akcijos – pademonstravome, kad ir žvejų bendruomenė gali prisidėti prie svarbių ir prasmingų darbų.
Per metus išsiplėtė ir mūsų rėmėjų ratas. Dabar jų visas ketvertas – azukle.lt, zuklesfanai.lt, atorafishing.lt ir humilat.com. Dar kartelį nuoširdus ačiū jums – jūs padedate mums augti ir tobulėti. Taip pat dėkojame visiems, skyrusiems mums 1,2% savo gyventojų pajamų mokesčio. Tai taip pat stipri paskata mums stengtis ir judėti į priekį. Turbūt jau pastebėjote, kad nesustojome kurti – rašyti ir filmuoti, dalintis savo žvejybinėmis patirtimis ir įspūdžiais. Tikimės, kad ši vidinė klubo energija ir inercija ateityje tik dar labiau išplės ir paįvairins mūsų kuriamą turinį. Pasikartosime, norime būti įdomūs sau ir kitiems, mums tai – tarsi misija parodyti visiems, kad žvejų bendruomenė gali būti veikli, socialiai atsakinga ir išradinga. Jei visomis prasmėmis pavyksta tapti geresniais nei buvome vakar, tai didžiausias asmeninis ir komandinis mūsų pasiekimas.
O kur dar komercinės varžybos, kuriose dalyvauta, kur Augusto suorganizuota 1×1 lyga, kur perkopta 1000+ sugautų karšių riba, kur asmeniniai sugautų laimikių rekordai, kur atrasti ir pažinti nauji vandens telkiniai, kur bekelėse užklimpę automobiliai ir daugybę kartų kiaurai permirkę drabužiai… Trumpai drūtai sakant, vietoje nestovėta ir judėta į priekį. „Banditai juda!“ – ir tuo viskas pasakyta!
Na ir pačiai pabaigai reikėtų sugrįžti prie vakarykščių varžybėlių. Labai neišsiplėsdami, pasakysime, kad štilio būta daugiasluoksnio – ne tik vėjelio nesulaukėm, bet ir suaktyvėjančios žuvies. Kas vargais negalais prikalbino po vieną karšiuką, o kas tik tenkinosi Jo Didenybės pūgžlio dėmesio. Jei taip pratūnotum visą dieną vienas, veikiausiai riebiai nusispjautum, o dabar – smagus klubo šurmulys, nesibaigiantys juokeliai ir pakili nuotaika. Svarbiausia visiems kartu pasibūti ir sutvirtinti draugystę, pasijusti, kad esame viena didelė šeima. Be to, kad skurdų dienos laimikį būtų lengva ir greita pamiršti, sušalusius rankų ir kojų pirštus nulėkėm sušildyti į pirtį. O ten – dar viena didelė porcija kalbų ir juokų bei smagūs akcentai (už puikius suvenyrus visų vardu noriu padėkoti pagrindinėms mūsų klubo galvoms – Giedriui ir Ričardui). Žodžiu, amazing! Netikite? Pažiūrėkite tuomet į užfiksuotas fotoakimirkas 🙂
Banditai juda! Iki kitų kartų!
