Siesarčio ežeras ir jo chuliganės žuvys

Kartą stovyklaudamas su šeima prie Siesarčio ežero surezgiau mintį čia sugrįžti ir imtis plano – kelių parų žvejybos, jaukinant iš augalinės kilmės prievilu – daugiausia žirniais, kviečiais ir kukurūzais. Ta diena netruko ateiti (2024-09-05). Manta sukrauta, o prognozuojami orai iki pat savaitės pabaigos fantastiniai (~26C). Ko ne vasara?! Bus puiki žvejyba ir stovyklavimas – pačios tikriausios vasaros išlydėtuvės (kaip ne kaip, jau ruduo). Pakeliui sustota pasiimti užsakytų 7kg žirnių, 1kg kviečių ir 2kg kukurūzų. Susiruošę ir susikrovę viską, ko gali prireikti trims paroms, su bičiuliais išvykome iš Vilniaus ir jau ~16h buvome vietoje. Kadangi šiuo atveju atvykome visas būrys mūsų (ne tik šeima), įsikūrimo darbus palikau kolegoms, o aš pats iš karto ėmiausi žvejybos reikalų – pasižadėjau gi visiems išvirti žuvienę, o iš kirvio jos padaryti nelabai moku…

Prasimėtau ir prasiskanuoju dugną. Randu gana patogiu atstumu gylio perkritimą į kokius 7m, gal kiek daugiau. Atsitraukiu nuo jo 5-7 metrus ir užsiklipsuoju. Paklausit, kodėl taip toli nuo parandės? Ogi todėl, kad ji gana ilga, stati. Vos nuo dugno pakilusią šėryklą iškart pasitinka žolių juosta. Išmatuoju užklipsuotą atstumą – 43.5m. Tikrai gana patogus atstumas net ir esant vėjui, o kad jo čia bus – išmokta pamoka iš ankstesnių apsilankymų. Toliau plūduro gamyba, tada jo plukdymas ir inkaravimas (ilga istorija, todėl nemanau, kad jums bus įdomu ją skaityti). Jis bus orientyras, ties kuriuo tieksime vaišes tikėdamiesi pono karšio!

Startui – 5kg žirnių, pagardintų melasa. Suruoštos meškerės, stovas, boiliukai, wafteriukai ir, žinoma, kaip be gyvų – bandysime ir juos. Kaip visada, arsenale kasteris, musės lervos, sliekai ir trūkliai. Kadangi žvejybos tikslas prisijaukinti karšius, o laiko turime tris paras, žvejyba šįkart ne sportinio stiliaus (juk ir pastovyklauti norisi). Su gyvaisiais masalais numatyta pasidarbuoti per rytinę sesiją. Naudojama sistema – vadinamasis hibridinis metodas (arba hibridinis inline). Žodžiu, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Tai standartinė inline sistema su feederine guma. prie jos trumpas ~10cm pavadėlis su kabliuku ir adatėle. Ant pavadėlio ~5cm nuo kabliuko švinelis, kad masalas nepakiltų per aukštai. Kai viskas suruošiama, dvi meškerės užmetamos ~18h.

Viduje buvo didžiulis tikėjimas ir noras pagauti pirmą karšį jau pačią pirmą dieną. Deja, šioms viltimis, kaip toms bangoms pasiekusioms krantą, teko sudužti… Iki pat vidurnakčio tik kelios nedidelės kuojos ir raudės. Prieš miegą užkabinau stambesnius boiliukus ir palikau per naktį…

Naktis visiškai rami. Ryte nubudęs, vos tik auštant, išsiruošiau į suplanuotą sportinio feederio sesiją. Čia daug nesiplėsiu, viskas pagal žinomą teoriją – startinis jaukinimas, masalų kombinacijų ant kabliuko paieška, gyvų įtraukimas ir t.t. Visa tai jokios apčiuopiamos naudos nedavė, o sportuoti iš 43m ir gaudyti delno dydžio kuojas visai noro nebuvo. Jos atakuodavo labai greitai, išlaukimas vos iki 2 min. ir žuveliokas ant kablio. Mano tikslas, suprantama, buvo ne toks, todėl grįžtam prie senosios hidbridinės sistemėlės ir laukiam… Tuo tarpu aš po ~3h sesijos susirangau į hamaką ir jau buvau pradedąs sapnuot, tik staiga – pradėjo kaukti signalizatorius!!! Pagal garsą girdžiu, kad kibimas rimtas – cypia be pertraukų. Pribėgęs čiumpu meškerę ir op – jaučiu žuvis stambi! Keli apsukimai, po kurių tampa aišku – tikrai karšis, jo niuksėjimo nesupainiosi su niekuo. Žuvį pavyko sėkmingai perkelti per parandę ir įveikti žolių barjerą. Į paviršių visų gražumu iškilo ilgai lauktas plačiašonis. Tikrai graži žuvis, didelė, iš akies ~2kg ( vėliau buvo pasvertas – 1.9kg ). Greita nuotrauka, žuvis į sietelį ir greičiau permetam. Gal atplaukė koks didesnis būrelis! Permetus, ilgai netrukus vėl gražus kibimas. Pagal pojūtį dar stambesnė žuvis, tačiau šį kartą nesėkmingai… Greičiausiai per daug forsuodamas per žoles išplėšiau kabliuką iš lūpos… Po šių dviejų gražių kibimų prasidėjo tikras chuliganiškas kibimas. Tai rečiau, tai dažniau pradėjo kabaliotis raudės. Sakysit, kas čia tokio? Nustebęs buvau vien dėl to, kad dugnine gaudyti raudes man kažkas naujo, o dar tokiam gylyje? Tiesa ir „išmiera“ jų labai buvo džiuginanti, smagu tokias traukti, kai didžioji dalis ūgtelėjusi iki 0.5kg ir daugiau. Taip ir praslinko antroji žvejybos para galynėjantis su ežero chuliganėmis, žiežulomis, raudėmis – jas vadina visi skirtingai, bet faktas tas, kad jos piktos ir agresyvios. Galop vakarinis papildomas jaukinimas – 2kg žirnių, 1kg kviečių ir 2kg kukurūzų. Po jaukinimo iki sutemstant pavyko pasigauti dar du karšelius po 1kg+, o žiežulos ir toliau nedavė ramybės, net naktį kelias pavyko pagauti.

Paskutinė diena taip pat prabėgo galynėjantis su nervingais ir chuliganiškais raudžių kibimais. Tiesa, dar vieną gražią žuvį pavyko pasikinkyti, tačiau, turint tik siaurą tarpeli tarp meldų, nepavyko dorai jos pamatyti. Laimėjusi kovą ji sėkmingai nuplaukė savais keliais. Spėčiau, kad tai galėjo būti lynas, nes Siesarčio ežere jų yra daug ir tikrai nemažų. Paskutinę naktį ant vienos iš meškerių eksperimento dėlei buvo užkabinta gausiai sliekų su keliomis musės lervomis. Vis dėlto tai nedavė jokios ženklios naudos ir kibimų nepagerino.

Kaip ten bebūtų, buvo smagu pažvejoti ir pastovyklauti. Tiesa, kaip žvejys likau kiek nusivylęs, nes tik 3 karšiai per tiek laiko – silpnokai. Vat jeigu raudžių (kurių neskaičiavau, bet 20+ tikrai pavyko pagauti) ir karšių santykį apverstume aukštyn kojomis, būtų bombinė ir geriausia visų laikų žvejyba, bet kas būtų, jeigu būtų… Galbūt pasirinktas klaidingas atstumas, reikėjo dar tolintis? Pasidarysiu kažkokias logiškas išvadas ir, manau, kitais metais atsigriebsiu – sugrįšiu tų išvadų patikrinti.

Gero skaitymo! Keli kadrai jums nuo manęs ir nė žvyno visiems!

zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams!

Atora fishing – teisingas produktas už teisingą kainą!