Gėda prisipažinti, kad cikras dzūkelis, užaugęs netoli Nemuno, leščių (t. y. karšių) važiuoja gaudyti ties Jurbarku ar dar blogiau – į Nemuno žemupį. Užmegzti pažintį su Dzūkijos leščiukais, matyt, teoriškai būtų galima žvejojant Birštone, bet čia ne tas. Vaikystė prabėgo netoli Liškiavos. Ne kartą tenykščiame Nemuno ruože su tėvuku esame gaudę šapalus ir mekšrus. Prisiminęs šias žvejybas, sugrįžtu 25 metus atgal – tai buvo visiškai kitokia žvejyba. Ilgas meškerykotis, plūdė, svarelis ir kukurūzas ant kablio. Užmeti ir lėtai atleidinėdamas valą leidi plūdę pasroviui žemyn ir lauki kol ji staigia panirs sūkuringuose Nemuno vandenyse. Tikrai smagi žvejyba ir, manau, reiks ankstyvą pavasarį ją prisiminti, o gal net ir nufilmuoti. Neapsakomas jausmas, kai matai srovės nešamą ir nuo tavęs tolstančią plūdę – vos vienas akies mirksnis ir netikėtai sulauki to staigaus plūdės niurktelėjimo. Pavasarį mekšrai būna pikti, tad juos traukti tikrai smagu.
Bet grįžkime prie Dzūkijos leščių paieškos. O nutiko taip, kad vienas geras žmogus pasidalino informacija, kur Nemuno aukštupyje galima pabandyti jų paieškoti. Sekmadienį turėjau vykti į tuos kraštus, tad nusprendžiau visus rūpesčius ir reikalus suderinti su keletu valandų prie vandens. Po pirminės informacijos viskas tapo daugiau mažiau aišku – žvejybinė įranga tiks ta pati, su kuria įprastai žvejoju bet kur kitur Nemune. Tiesa, po paskutinių žvejybų pavadėlinėje švilpavo vėjai, tad teko pasiruošti keletą variantų. Mintis šįkart buvo išbandyti ir keletą naujų kabliukų, kurie galbūt pravers ir artėjnačiose Maver varžybos Skirvytėje. Taigi, ankstyvą sekmadienio rytą aš jau pakeliui naujos žūklavietės link. Kiek keistoka, kad greit atėjo ruduo ir šeštą valandą paryčiais dar aplink visur tamsu ir niūru. Mane, artėjantį kelionės tikslo link, svetingai pasitiko gausus lietus. Gerai, kad jis truko neilgai, o atvykus į vietą iš didelio lietaus bebuvo likusi tik lengva dulksna. Apžiūrėjus vietą paaiškėjo, kad lengva nebus. Kaip bebūtų, čia aukštupys, kaip mes sakom, „gaudysi prie akmenyčios“, t.y., akmeningo ruožo. Atlikus antrą ar trečią metimą, Nemunas supažindino su savo taisyklėmis ir susirinko būtinąsias aukas. Visus gamtos ženklus moku gerai skaityti (keliskart iš eilės, kaip sakoma, man kartoti to paties nereikia) ir kur nereikėtų mesti šėryklos ar svarelio dėl stūksančio pikto akmens perprantu greitai. Nuskanavęs dugną prieš parandę radau truputį lygesnį ruožą. Atstumas – ~28 m., taškas – ties išėjimu iš duobės. Gylis toje vietoje tikrai nedidelis 1,5-2 m., o net ir pačioje srovėje sėkmingai laikos 80 gr. šėrykla. Vertėtų pabrėžti, jog tame ruože šėryklomis su „ragais“ nelabai pažvejosi, nes ten ir taip pilna raguotų akmenų, kurie nenoriai paleidžia iš savo glėbio net ir greitai iškylančias šėryklas. Jaukas, kaip visada, paruoštas iš vakaro – Champion Feed, pagardintas VDE džiūvėsiais. Gyvų kompozicija – trūkliai ir musės lervos, kasteris ir sliekas. Labai gaila, kad pamiršau namie kukurūzus. Visos žvejybos metu matėsi tikrai gražių šapalinių išėjimų, o, kaip žinia, pastarieji kukurūzus mėgsta.
Taigi, grįžtant prie žvejybos, kaip visada, pirmiausiai jaukinimas, po kurio pirma šėrykla skrieja į pasirinktą tašką. Jau po pirmo metimo sulaukiu lengvų linktelėjimų. Akivaizdu, kad turiu reikalą su vietiniais „elektrikais“ (šiuo garbingu vardu mudu su Evaldu vadiname smulkią žuvelę). Trečiu metimu krantan ištraukiu delninę raudelę. Turiu pasakyti, kad pirmos pora valandų buvo tikrai sunkios. Iš pradžių būta daug vilčių, kurios bėgant laikui pamažu pradėjo bliūkšti… Bet tada netikėtai sulaukiu super galingos atakos, skirtos žvejo reakcijai patikrinti. Ją pramiegojus, meškerės galima ir neberasti:) Kaip visada, didžiausios žuvys lieka neištrauktos ir plaukioja toliau. Šis kartas – ne išimtis. Žuvies pakirsti nepavyko, bet iš kibimo pobūdžio galima spėti, kad aname gale būta šapalo. Po neblogos adrenalino dozės viltys ir tikėjimas, jog kažką pavyks pagauti, padidėja. Po geros valandėlės sulaukiu tikro karšinio kibimo, bet, deja, žuvis išspjauna masalą ties antru linktelėjimu, man net nespėjus jos pakirsti. Tai ženklas, kurio šiandien itin laukiau. Nepašykštim daugiau gyvų komponentų į jauką ir po penketo minučių dar vienas kibimas. Šį kartą žuvis pakirsta, tik va, viena smulkmenėlė – stabdis neatleistas. Reguliuojant nelabąjį, žuvis neapsikenčia ir nusprendžia manęs nelaukti. Pamojusi man dzūkišku peleku, ji nuplaukia savais keliais. Karšis nestebuklingas, bet dzūkiškas ir, deja, nepagautas. Kitas pora valandų vargta ir išbandyta visa, kas tik buvo sugalvota mano brangiausios ir sunkiausios galvos, bet be keleto100 gr. karšiukų ir mekšriukų daugiau niekam nebuvau įdomus. Tokia ta pirmoji mano pažintis su dzūkiškais leščiais. Kaip sako, burtas mestas, tad tikėtina, kad šis bandymas ne paskutinis ir aš dar būtinai grįšiu į Nemuno aukštupį. Ne tik sugrįšiu, bet ir jums parašysiu, kaip sekėsi. Jeigu seksis gerai, tai gal net ir nufilmuosiu 🙂 Tiek žinių iš Dzūkijos! Nemunas tikrai gyvas, nors ir įnoringas (tiesą pasakius, argi kada buvo kitaip?) Nors kartais nesinori iškeisti savo komfortiškas vietas į nežinomybę, tačiau tokių žvejybų tikrai reikia, nes tai vienintelis ir pats tikriausias būdas mums tobulėti!





