Ne paslaptis, kad šiemet nusprendžiau kaupti savo žvejybinę patirtį įvairiose sportinės žūklės varžybose. Geras apšilimas ir pasiruošimas tam – mūsų pačių klubo vidinės varžybos. Jei atmintis nemeluoja, tapęs banditu jau triskart rungiausi su savo klubo broliais. Na bet šiandien ne apie tai… Reikalas kitas – gegužės 3 dieną Fisherio klubo organizuojamos pirmosios mano komercinės varžybos. Užsidegimas palubėse, vidinis ego „užsikūręs“, visos mintys tik apie tai, ką ir kaip darysiu. Juolab, kaip minėjau, ten pat buvome susibėgę su savo klubiokais. Nors sakoma, kad geriausia mokytis iš svetimų klaidų, tačiau šįkart tai daryti tenka iš savųjų. Mat, taip jau nutiko, kad savose varžybose su keletu klubiokų iškilmingai užėmėme taip vadinamas „subininių“ gretas (vienas iš mūsų klubo juokelių).
Prieš akis ilgasis savaitgalis tiems, kurie pasiėmė laisvą penktadienį, tame tarpe ir man. Užsiregistravusių dalyvių gretos didėja, o tarp jų ir mes trys „muškietininkai“ (banditai) –Aurelijus, Laurynas ir aš. Susirašom prieš išeigines ir susiderinę datą bei laiką nusprendžiame padaryti treniruotę ant trumposios betoninės krantinės. Nei vienas nesame ten gaudę, tik gandus girdėję, todėl bus puiki proga išbandyti savo jėgas. Žinučių lavina iš vakaro, visi turim savo vizijas ir matome skirtingai, kaip tą žuvelę reiks įkalbinėti kibti. Tokios treniruotės, tikėtina, turėtų duoti apčiuopiamos naudos ir, artėjant varžyboms, suteikti labai naudingos informacijos.
Ketvirtadienis. 07:00 ryto trys banditėliai susitinka ant marių kranto. Ilgai nelaukdami nešamės mantą ir patoginamės ant krantinės. Žvejų jau ne vienas ir ne du. Tik mes, lyg ilgiau pamiegoti mėgstantieji, labai nesuskubinome. Radę vietos ir įsikūrę, aptariame naudojamus jaukus – jie pas visus labai skiriasi tiek skoniu, tiek kvapu, tiek spalva. Neilgai trukus išlekia pirmosios salvės su jauku prikimštomis šėryklėlėmis. Prasideda žuvies atsako laukimas. Po trumpos valandėlės vos ne visi paeiliui sugauname pirmąsias žuveles, o bet tačiau.. Toliau reikalai klostosi labai klampiai ir sudėtingai. Aurelijaus taškas veikiausiai „mirė“, tačiau jis išlieka kantrus ir tiki juo, nepaisydamas nieko ir toliau darbuojasi tame pačiame taške. Manajame gyvybė kartais pasirodo, bet ji nepastovi, o ir kibimų realizacija kiek šlubuoja. Vienintelis Laurynas laiko šiokį tokį tempą, bet taip pat banguodamas. Tokia visiškai neaiški situacija verčia sukti galvas ir imtis iš pažiūros nelogiškų eksperimentų. Aurelijus kaip tam posakyje „gilią šaknį tyliai knisanti kiaulė“ po trijų valandų mirtinos tylos galop atranda būdą, kaip vesti žuvis iš proto. Kad tuo įsitinkintume, kopijuojame tą patį su Laurynu ir pasiteisina – valio, vienas raktelis rastas.
Kiek vėliau aprimus kibimui man taip pat pavyko surasti dar vieną raktelį, padėjusį sugauti tikrai gražių kuojų, visų vadinamų „mamkomis“. Vieną jų svėrė lygiai 0,5kg. Baigę treniruotę apie 14h, susėdome trumpai apsitarti ir reziumuoti viską. Smagu ir džiugu, kad turime, nuo ko atsispirti ir yra vizija, ką ir kaip daryti per varžybas.
Penktadienis. Laurynas, norėdamas atmesti visus „jeigu“, nuvyksta vienas pasitreniruoti ant ilgosios betoninės krantinės. Sklando kalbos ir gandai, kad labai stipriai gaudė kiti besitreniruojantys kolegos. Jam pavyko išsiaiškinti, kad ilgojoje krantinės akvatorijoje žuvies gerokai daugiau ir jos prigaudyti galima kur kas daugiau. Tačiau iškilo vienas „bet“ – kas veikė ketvirtadienį, Lauryno treniruočių metu nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų.
Galiausiai ateina gegužės 3-ioji – varžybų diena. 07:00 renkasi visi dalyviai, o tarp jų ir mūsų trejetas. Aurelijus labai norėjo antrosios krantinės, deja, fortūna šį kartą jos jam pašykštėjo. Negana to, mes ištraukiame sektorius pirmoje zonoje vienas šalia kito – aš 9-ąjį sektorių, o Aurelijus užbaigdamas zoną – 10-ąjį. Laurynas ir mūsų klubo bičiulis Vytautas Nenorta papuola į antrąją zoną taip pat ant pirmosios krantinės.
Ką gi, sostai paruošti, amunicija užtaisyta, distancijos atsirinktos ir startas. Mano taktika buvo neskubėti ir žiūrėti, kaip per pirmąsias 30 minučių žuvis sureaguos į pirminį presingą. Nenorėjau pulti krauti į šėryklą kalną gyvųjų masalų ar kitų priedų. Jaukindamas į racioną įtraukiu šiek tiek trūklio lervų. Tai tam tikras atsarginis planas, kitaip sakant. Jei nebus žuvies, tai bent pūgžlys tikrai ateis. Tačiau laikas eina, o nesibaigianti tyla ir ramybė jau ima jaukti visas mintis galvoje. Juolab matyti, kad atokiau sėdintys varžovai gaudo. Kad ir po vieną kitą žuvelę, bet gaudo. Tuo metu kaip tik atvažiavo Mažvydas ir ėmėsi trenerio vaidmens. Labai nauja ir įdomi patirtis mums. AČIŪ jam už tai! Jo patarimų dėka greitai atsiliepia pirmoji žuvytė, nedidelė kuoja. Mintyse suskamba „valio“! Jeigu atsirado kuoja, toliau jau žinau, ką daryti, nes per treniruotę juk buvo rastas raktelis joms suaktyvinti. Antras, trečias metimas, bandau aktyvinti kuoją, tačiau stoja ta pati tyla. Nieko nesuprantu, kaip taip… Bandau keisti viską į kitą pusę ir patikrinti, ar yra karšiuko – atsiliepė vienas karšio vaikelis ir vėl ta pati spengi tyla… Jau nebe minutės, o valandos pradėjo slinkti, eksperimentuoti pradedu jau be jokios logikos, nes reikia kažką daryti ir išjudinti žuvį. Gal tiksliau prisikviesti, nes jos mano taške akivaizdžiai nėra.
Apsitariame su Mažvydu. Papasakoju, ką sugalvojau likus nepilnai dviem valandoms. Mažvydas palaiko mano idėją, – suprantu, kad jau blogiau tikrai nebus. Šiek tiek pasiartinau distanciją, kad pabėgčiau iš bendros presingo linijos. Aktyvūs permetimai kas minutę, vėliau ilginant juos iki 2 min. ir galiausiai iki visų 3 min. nedavė jokio rezultato. Galiausiai einu va bank ir tą patį kartoju tolimajame taške. Visomis šiomis pastangomis pavyksta įkalbinti vieną karšio vaikelį, po to vėl ta pati tyla.
Likus 45min iki varžybų pabaigos, grįžtu į tašką, į kurį atsitraukiau nuo bendros presingo linijos. Gyvųjų masalų turiu sočiai, tad kraunu karpinius be skrupulų, kemšu į šėryklą ir jauku tik uždarau. Taip patempuoju geras 15 minučių ir ilginu išlaukimus. Likus maždaug 25min iki finišo sulaukiu išraiškingo, pikto kibimo… Tiesiu ranką, kertu ir… Mano prakeiksmas vis dar nedingo. Kibimo metu nutrauktas pavadėlis, nespėjau net pakirsti.. Mintyse nesakysiu, kas tuo metu skambėjo, bet galit patys puikiai numanyti… Taške „nuėjo“, todėl tikėtina, kad bus tyla ir ramybė per likusias varžybų minutes. Bet vilties neprarandu ir dirbu toliau, bandydamas patiekti kiek įmanoma daugiau gyvųjų masalų karpinių į tašką.. Likus 10 min. vėl toks pat išraiškingas kibimas, kertu… Jaučiu, kaip kabliukas praslydo, taip sakant, „pro dantis“ ir neįsmigo – nepavyko realizuoti. Išsitraukiu visiškai tuščią kabliuką.
Nuskamba varžybų pabaigos sirena. Nespekuliuosiu, kas būtų buvę, jeigu būtų. Jausmai dviprasmiški. Viena vertus, esu laimingas, nes baigiau pirmąsias komercines varžybas ir „išsivarčiau“ iš nulio. Tačiau viduje apmaudu, nes įdėta daug laiko, pastangų, padaryta atradimų, o rezultato nėra. Na tiesiog viskas, kas veikė iki varžybų, šią dieną buvo nereikalinga. Svėrimai parodė, kad priešingai nei per treniruotes, gaudė antroji krantinė ir rinko svorius bei didžiausias žuvis. Sveikinimai pirmiausia kolegai Vytautui Nenortai, kuris parodė, kad patirtis svarbiau nei treniruotės ir užėmė 3-ią vietą. Taip pat šaunuoliai ir mūsų klubiokai – Laurynas prasibrovė į top10, o Aurelijus įsitaisė per viduriuką. Na o aš vėl sėkmingai papildžiau „subininių“ gretas. Nosies nenuleidžiam, ego sužeistas, bet nenugalėtas. Patirtis svarbiau už pergales. O jų dar bus ateityje, nes tokie rezultatai tik paskatina sveiką sportinį pyktį, priverčia analizuoti ir judėti pirmyn!
P.S. Šiūkšlėms nevieta gamtoje…
Nė žvyno visiems ir likite ant mūsų klubo kabliuko!
