Įsiliejęs į klubo aktualijas ir pokalbius, nė pats nepajutau, kaip užsiregistravau į artėjančias kasmetines Bream Bandits varžybas. Jau keleri metai viduj kirba balsas ir auga smalsumas pamatyti tą „virtuvę“ iš vidaus. Važiuojam, Džesika – kada, jei ne dabar. Užsiregistruojam, startinis mokestis ir kaip ir nebėra, kur trauktis… Telkinys – Kauno marios. Kad tave kur šunes, – kaip senoliai sakydavo, nei matęs, nei buvęs, tik begales istorijų girdėjęs ir video žiūrėjęs… Įkvepiam – iškvepiam. Nuo kažko gi pradėti reikia, teks susipažinti su telkiniu.
Šyla orai, artėja varžybų mėnuo, peržvelgiu kalendorių ir matau, kad balandžio pabaigoje šeimos kalendoriuj laisvas langelis… Vienam kaip ir nedrąsu net pažindintis, žinau tik kryptį, nei privažiavimų, nei vietų ar kitų niuansų. Kalbinu kaimyną – negali… Grupėje Evaldas prasitaria, kad galbūt galėtų palaikyti kompaniją. Suderinam reikalus ir leidimus, o jau šeštadienį 03:35 rašau Evaldui sėdėdamas automobilyje, jog išjudu į susitartą susitikimo vietą. Planas 05:00 būti prie Kauno marių. Susitinkam, susigrupuojam į vieną automobilį ir išjudam. Punktualumas nenusileidžia šveicariškam laikrodžiui – 04:59 traukiu automobilio raktelį iš užvedimo spynelės ir pirmyn prie mantos, o jos nemažai…
Viduj toks keistas jaudulys ir nežinia… Pagaliau išbandysiu Kauno marias, bet taip pat ir drąsiau, nes Evaldas patirties čia turi ir jei kas, tikrai pagelbės. Susinešam mantą, susiruošiam ir startuojam apie 06:00. Na ką, laukia tikras išbandymas ir man, ir pagaliau kotui, kurį pirkau su tikslu gaudyti toli ir tiksliai. Evaldas greit susirandą tašką, gana artimoje distancijoje ir pradeda. Aš tuo tarpu pasirinkau tolimą distanciją dvejodamas, kad trūksta įgūdžių ir galiu kartais iki taško nenumesti, bet surizikuosim.
Penkios šėryklos startui, jaukas likęs nuo praeitos žvejybos, į kurį buvo sudėtas likutis gyvų masalų, todėl nieko nekarpau ir papildomai nededu.. Užrišu pavadėlį ir pirmas metimas. Laikrodį nustatau penkioms minutėms ir nekantriai stebiu meškerės viršūnėlę… Bėda tik ta, kad niekaip negaliu susikoncentruoti į ją, nes jaučiuosi patekęs kaip į žuvų meką… Vanduo tiesiog verda, žuvys šokinėja, kaišioja kupras, vaizdas atima žadą, tikrai nesu matęs tokios žuvų koncentracijos ir aktyvumo. Tai visai kas kita nei karštą vasarą, vos brėkštant aušrai prie žuvingo ežero… Kitas lygis, kaip sakoma. Atrodo, kur mesi, ten kibs…
Deja, šios viltys greitai blėsta. Pirmu metimu kažkokie keisti pavirpinimai ir nieko… Dar keli metimai ir sulaukiu gero kibimo, pakertu, keli pasukimai… Parsitraukiu – tuščia! Ne, ne ant kabliuko, visiškai nukirto pavadį, tik fyderinė guma likusi… Hmm, kažkas įdomaus.. Nieko nekeičiam, dedam storesnį pavadį, 16 numerio kabliuką ir važiuojam toliau.. Evaldas, matau, vieną kitą žuvelioką jau dedą į sietą, o aš jau laidoju gal penktą pavadėlį 5… Aha, sakysit naujoko klaidos – per „brofkę“ neperkeli. Deja ne, skanuojant neradau tokios, kurios lengvai neįveikčiau. Pradeda imti šioks toks irzulys, kas čia vyksta, ką ne taip darau…
Išlieku ramus, dirbam toliau ir pagaliau, gal po geros valandos, priparkuoju visai gražų atidarymo karšelį… Jau galima užskaityti žvejybą! Kadangi atvažiavau čia susipažinti ir pasitreniruoti, tad tempo nemažinam… Rankiojasi viena kita žuvelė, bet labai jau sunkiai, kibimų kibimais nepavadinsi – greičiau nervų tampymais… Tiesa, beveik iš paskos ir Evaldas įvairuoja visai solidų karšelį šios dienos standartais. Karpau, keičiu, kombinuoju, galvoju, tariuosi, klausinėju Evaldo ir niekaip neatrandam šios dienos X detalės, kuri leistų stabiliai gaudyti… Artėjant vidurdieniui, pradėjo kilti vėjas, o su juo ir bangos.. Labai jų nemėgstu, baisiai sunku matyti kibimus, o jie šiandien itin vangūs ir atsargūs. Tiesa, netikėtą staigmeną mums padarė, kaip iš niekur atsiradęs, klubiokas Nerijus, atskubėjęs iki mūsų po rytinių bandymų suvilioti karosą marių sėkliuose. Trys galvos – tai ne viena! Kimbam į darbus, tik ta žuvis to paties daryti nelabai nori…
O bet tačiau, vis ieškodamas faktoriaus X, galbūt radau mini raktelį šios dienos žvejyboje, kuris leido, kad ir trumpai, bet pasidžiaugti gana konkrečiais kibimais vos ne kiekvienu metimu. Kibimų seriją atidarė, nepameluosiu, „radiacinis“ plakis! Jei kas būtų paklausęs, ar tokių yra – būčiau sakęs, vargu… Paskui jį pasekė kelios „fanieros“, o pačią žvejybą vainikavo visai gražūs žiobriai – tokius jau ne gėda parodyti ir žiobrių fanams. Deja, vėjas įsisiautėjo, todėl tapo itin sudėtinga žvejoti ir jokio komforto. Tiesa, niekas ir nesakė, kad bus patogu. Tuo labiau per varžybas tikrai nebus jokio komforto. Pasitarę nusprendėm, kad gana kankintis ir baigėme žvejybą apie 13:00.
Reziumuodamas galiu tik konstatuoti, kad pirmoji mano pažintis su Kauno mariomis ir treniruotė ten tikrai pavyko, pasiekiau daugiau nei tikėjausi, patyriau, apie ką negalvojau, o ir gamtos pamačiau sočiai – nuo žuvų rytinio šokio iki driežų ir žalčių! Išvadas pasidarysiu susitupėjus galvoje informacijai, bet viena, ką pastebėjau iškart – Evaldas pasistatė ir gaudė labiau kuojas, o aš atvirkščiai – viską, išskyrus jas. Kaip pirmam kartui, veiksmo apstu, žuvų pagauta, ne gėda kam ir parodyti. Ačiū labai Evaldui už kompaniją.
Nei žvyno, nei uodegos ir iki kito karto!
zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams!

















