Sinoptikų prognozės artėjančiam savaitgaliui aiškiai bylojo, kad žvejyba per laisvadienius būtų buvusi itin nekomfortiška. Be to, gretas žvarbiam ir lietingam orui turėjo palaikyti ir iki galo neaiškūs savaitgalio planai. Vis dėlto šįkart pasitvirtino sena gera tiesa – jei yra noras, atsiranda ir galimybės. Įvertinęs visus priklausomus ir nepriklausomus kintamuosius bei tinkamai susidėliojęs darbus, radau laiko skylę penktadienio vakarą eiliniam apsilankymui prie Kauno marių. Ne paslaptis, kad vakarinė žvejyba yra smagus reikalas, bet, savaime suprantama, ji kur kas smagesnė su kompanija. Šį kartą manęs vieno likimo valiai sutiko nepalikti Ernestas.
Ryte suplanavome bandyti vieną ruožą, bet pakeliui dėl vėjo ir gan vėsaus oro Ernestas pasiūlė pirminę lokaciją pakeisti. Bendru sutarimu pasirinkome Skuterių įlankos krantinę ir jau apie 16:00 susitikome ant kranto. Keletas smagių replikų ir juokelių susitikimo proga ir iškart kibome į darbus. Ernestas pasirinko 50 m atstumą, o aš, radęs gražų dugno perkritimą, nusprendžiau pasitolinti iki 65 metrų. Šį kartą naudojau jau vasarinį jauko variantą, tik, privengęs ryškiai geltonos jo spalvos, įmečiau žiupsnį dažų. Tai padėjo išgauti praktiškai marcipaninio jauko spalvą.
Startavau su 0,1 mm storio ir septyniasdešimties centimetrų ilgio pavadėliu, papuoštu 12 numeriu A1 kabliuku. Žvejybos eigoje eksperimentavau ir išbandžiau 1 m ir 1,2 m ilgio pavadėlius su 14 ir 16 numerio kabliukais, bet didelio skirtumo nepajutau. Kadangi gaudžiau 65 m atstumu, pasirinkau 50 gramų Preston šėryklą-kulką, kuria be didesnių problemų buvo galima pasiekti tolimąjį tikslą. Startiniam jaukinimui nuskraidintos 5 didesnio tūrio šėryklos su gan gausiai praturtintu karpinių pagardu.
Prasidėjo didysis laukimas. Pirmas žvejybos pusvalandis buvo gan ramus, o paskui prasidėjo kibimai. Šį kartą, palyginti su prieš dvi savaites vykusiomis varžybomis, jautėsi gerokai sumažėjusi kuojų koncentracija. Pirma valanda prabėgo greitai ir tik vienintelė didesnė meknė praskaidrino nuotaiką. Ieškodamas rakto į karšių skrandžius, pabandžiau pakarpyti uodo trūklių. Į tokį mano pasiūlymą netruko atsiliepti pūgžliai, prasidėjo visai neplanuotas jų vakarėlis. Slenkant valandoms pavykdavo iškrapštyti vieną kitą didesnę kuoją ar kelis šimtus gramų sveriantį karšiuką, kurie iškart keliavo atgal į marių platybes. Didžiųjų karšių vis dar nebuvo… Visai nepalūžti padėjo Ernesto pastebėjimai apie kartas nuo karto žuvų užkabinamą valą. Negeso viltis, kad tuoj tuoj karšiai pradės kibti. Vakarėjant tie patys reiškiniai prasidėjo ir pas mane, kol galų gale pirmas rimtesnis karšelis noromis nenoromis atsidūrė graibšte. Deja, jo šįkart būta vienintelio mohikano. Sutemus visai nustojo kibti, todėl apie 23:00 nusprendėme sukti namų link. Žvejybos metu išbandžiau įvairius variantus, tačiau geriausiai ant kabliuko veikė negyvos musės lervos.
Tai tokia šįkart buvo ši mūsų žvejyba. Nors labai pasigirti nėra kuo, bet, nepaisant to, laikas praleistas puikiai!









