Kur lekiam? Su šia dilema kaskart susiduriama, vos į vieną būrelį susispiečia saujelė banditų. Šįkart tokie egzistenciniai klausimai užklupo mus tris – Simoną, Mažvydą ir mane. Iš inercijos kaip ir buvo galima pasiduoti Kauno marių link, tačiau netylančios kalbos ir aidai apie kimbančius karšius pasuko mūsų kelius į Nemuno pusę. Kiek neįprasta, kad ankstyvą rudenį didesnė žuvies masė vis dar užsilaiko ties Birštonu. Kaip Mažvydas pasakytų, laikas jiems jau būtų po truputį galvoti apie Vangus, tačiau realijos byloja ką kita. Maža to, Ričardo ta proga neseniai nusistebėta, kad ketvirtadienį – eilinę darbo dieną – visiems gerose Birštono vietose nebuvo įmanoma rasti laisvo tarpelio…
Logika labai paprasta – kur karšiai, ten ir mes. Tik va labai jau nesinori į vadinamus „kolūkius“ – visad smagiau su bičiuliais paplepėti, pašmaikštauti jaukioj ir ramioj aplinkoj. Kas gi su tokiais lūkesčiais tada trenkiasi į Birštonus, paklausite? Čia tiesiog paprasčiausias būdas ieškoti optimalaus sprendimo, tiksliau sakant, suderinti du priešingus polius – žuvingą, tačiau žvejų retai lankomą žūklavietę. Kadangi tokių nebūna, tenka rinktis iš mažesnę iš dilemų – važiuoti ten, kur tos Kaziuko mugės yra šiek tiek mažesnės. Kitaip sakant, kelionės tikslas – Nemuno ruožas, kuriame galbūt šiek tiek mažiau žvejų.
Tokiomis mintims gyvendami kitoje Nemuno pusėje (iš Prienų pusės) mudu su Simonu pasirodome dar prieš aušrą. Privažiavimas prie žūklavietės puikus – vos pusšimtis metrų ir tu vietoj – jokių kalnų, stačių šlaitų ar pažliugusių miško keliukų. Be to, ties šiuo Nemuno krantu didesni gyliai (arčiau vaga), todėl rudeniop tai galėtų būti svarbiu faktoriumi. Kaip minėta, mudu su Simonu čia pirmą kartą, todėl vos atvažiavę visų pirma bandome susiorientuoti, į kurią pasaulio pusę reikia nešti savo užgyventą žvejybinę mantą. Nuo automobilių stovėjimo aikštelės nosies kryptimi matyti nedidelė prieplauka, nuo kurios šviesiuoju paros metu, regis kas valandą, kursuoja nedidelis keltas. Pasukame nuo jos kairėn keletą žingsnių ir leidžiamės prie vandens akmenuotu šlaitu.
Nors tikėjomės, kad pagrindinė žvejų masė šį ruoželį aplenks (visgi iš Vilniaus važiuojant susidaro papildomas ratas) ir dislokuosis ant visiems žinomos Birštono pievos ir krantinės, tačiau netrunkame įsitikinti, kad geras pusvalandis būtų kainavęs vietas ir čia. Vos spėjame susitįsti savo žvejybinį inventorių kaip kiti meškerės broliai, pavėlavę penkiolika minučių, žibintų šviesomis zonduoja ir bando rasti laisvą likusį tarpelį. Taip kad tikrai nesuklydome anksčiau šiandien pakilę ir iškeitę kelias papildomas miego valandas žvejybiniams reikalams.
Po geros valandėlėms pasirodo ir trečiasis iš mūsų – Mažvydas. Negalima jį vadinti šių vietų autochtonu, tačiau žinių apie čionykštį Nemuno krantą jis turi kur kas daugiau. Išsidaliname masalus, persimetame keletu draugiškų juokelių ir sėdame prie svarbiausių dienos darbų. Pirmieji skanavimo švino prabraukimai dugnu aiškiai indikuoja, kad didesni gyliai pakojui, o sėkliai ir didžioji srovė prasideda kažkur už 40 m+ nuo kranto. Paties dugno įvairovė nedidelė – visur dominuoja tarka, tik pakrančiui ji smulkesnė. Bent jau mano taško pasirinkimą nulėmė gylio faktorius – kabinu klipsą suskaičiavęs 35 metrus, kur sėklių keičia tolimasis vagos šlaitas. Simonas su Mažvydu pasirenka distancijas 4-5 metrais arčiau. Tiesa, aš tradiciškai paliekamas „viduriuoti“ – t. y. sėdėti banditų trijulės viduryje.
Čiumpu į rankas rimtesnį meškerykotį ir galingomis šėryklomis pradedu bombarduoti pasirinktą tašką. Jauko receptas tradicinis – Renmar baits ir Champion Feed (panašus receptas buvo ir Simono). Iš gyvųjų masalų pradžiai dedu tik kasterio – visgi gaudoma srovėje, todėl inertiškesnis ir sunkesnis masalas iki pasirodant žuviai, mano galva, yra optimalesnis pasirinkimas šiomis sąlygomis. Dėl tos pačios priežasties papildomai išsunkinu jauką, kad srovė jo akimirksniu neišplautų iš šėryklos ir nenuneštų tolyn. Geros septynios šėryklos į tašką ir jau galima pradėti galvoti apie pavadėlį ir masalą.
Nemune dominuojantis ant kablio, bent jau man, yra trūklių ir musės lervų sumuštinis. Kadangi startiniam jaukinimui į tašką išsiųstos buvo tik kasterio siuntos, šis masalas gerai kontrastuos ir, tikėtina, išprovokuos greitesnį žuvies atsaką. Kibimams suintensyvėjus bus galima pagalvoti ir apie gyvųjų siuntų pagausinimą ir paįvairinimą, o kol kas laukiame pirmųjų ženklų iš žvynuotųjų. Pirmasis indikacijų sulaukia Simonas – kaip mes mėgstame juokauti, prie jo meškerės viršūnėlės kažkas „prijungė elektrą“, nuo kuriuos ji pradeda purtytis vos masalas pasiekia vandenį. Netrunka paaiškėti ir pačių „elektrikų“ tapatybė – po greito Simono mosto į krantą pradeda keliauti delninės kuojytės, ešeriukai, šapaliukai ir net žiobrukai. Tuo tarpu mano distancijos 4m+ kol kas išvirsta į visišką tylą – jokio prisilietimo. Natūralu, tokiomis akimirkomis pradeda į galvą lįsti visokios abejonės, tačiau mėtytis nuo pat pirmųjų žūklės minučių taip pat ne išeitis. Tiesą pasakius, su tuos susijusi ir didžiausioji mūsų bendros žūklės mįslė. Jaukai tie patys, masalai – taip pat, bet žūklės eiga ir dinamika skirtinga. Palūkuriavęs su savo mintims gerą pusvalandį sulaukiu pirmojo kibimo – aname gale puskilogramio ribą vakar tik perkopęs karšiokas. Bet kuriuo atveju tai jau žingsnis pirmyn, o ne atgal. Simonas tuo tarpu tęsia dialogą su elektrikais. Tendencija tokia – pas mane ilgesni išlaukimai, po kurių ant kablio vienas kitas karšiokas, o pas jį – tik smulkmė. Kantrybės taurei persipildžius, savo distanciją pasitolina ir Simonas. Rezultatas – gana greitas nedidelis karšiokas, po kurio senos geros elektrikų dainos pradeda skambėti iš naujo. Tuo tarpu aš pirmąją kuoją ir ešerį sugavau tik antroje žūklės pusėje. Nedrįsime sakyti, kad tai kažkokia mistika, tačiau akivaizdu, kad tiek kelių metrų distancijos skirtumas, tiek gyvųjų masalų naudojimo dinamika gali visiškai pakeisti žūklės eigą net ir gaudant identiškomis sąlygomis.
Galiausiai Mažvydas gyveno dar kitokiu ritmu. Iš pradžių jis buvo linkęs lūkuriuoti kartu su manimi, pagaudamas vieną kitą prašokantį karšioką ar kuojytę. Savo dienos momento jis sulaukė mudviem su Simonu pasukus namų link. Jausmas išties „puikus“ – vos išvažiuoji iš žvejybos, o telefono ekranas pradeda mirgėti nuo siunčiamų karšių nuotraukų. Tiesa, reikia pabrėžti, kad karšiokų suaktyvėjimas, kaip ir visos žūklės metu, buvo momentinis. Valanda – 5-6 karšiniai kibimai ir vėl tyla. Ar Mažvydo taškas atgijo dėl to, kad neliko spaudimo ir konkurencijos – vienas Dievas žino. Galbūt verta sugrįžti prie pasvarstymų apie bendruosius žuvies elgsenos principus, pernelyg neprisirišant prie mikro lygmens taktinių vingrybių. Buvo atvejų, kai vienu metu staiga sukibdavo po vieną kitą žuvį, o po to vėl tyla. Kadangi visų buvo gaudoma ir jaukinama skirtingai, manyti, kad momentinis žuvies suaktyvėjimas buvo kažkurio iš mūsų laiku atliktų taktinių sprendimų pasekmė, yra neteisinga. Kitaip sakant, kada nori, nepaisant viso mūsų žvejybinio įdirbio, žuvis atsitraukia ir jos niekaip nesustabdysi. Tas pat pasakytina ir apie žuvies suaktyvėjimo valandas – ne stebuklinga jauko ar gyvųjų masalų kombinacija sumasina žvynuotąsias, tai kur kas kompleksiškesnis ir labiau nuo žuvų gyvenimo ritmo ir mitybinių įpročių priklausantis reiškinys. Moralas paprastas – apstojus kibimui, neverta visais atvejais pradėti ieškoti ligų – tariamai staiga tašką užmušusios gyvųjų masalų porcijos (ypač gaudant srovėje), reikalai šiuo atveju kur kas painesni.
Reziumė – galvų šiek tiek surinkome, bet į aštuntąjį pasaulio stebuklą tikrai nepretenduojame. Ar tai buvo paskutinis kartas prie Nemuno šiemet, nežinia. Norėtųsi didesnių plačiašonių, todėl bent jau kita žvejybinė viešnagė vėl bus prie Kauno marių (regis, Simonas penktadienį ruošiasi šturmuoti marias). Kita vertus, kas ten žino – metai nelygūs metams, todėl galbūt po savaitėlės vėl visi susibėgsime prie Lietuvos upių tėvo.
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!
