Paskutinės mudviejų su Mažvydu viešnagės prie vandens diskusijų objektu spontaniškai tapo pavadėlio storis. Jau kone kanonine yra virtusi nuostata, kad plonesnis ir / ar ilgesnis pavadėlis yra viena priemonių atsargiai ir neaktyviai kimbančiai žuviai pergudrauti. Išties, kibimų intensyvumui akivaizdžiai sulėtėjus, beveik nesusimąstydami pradedame kuistis po savo pavadėlines ir ieškoti ploniausio iš turimų valų. Visgi retorinis galėtų būti klausimas, ką iš esmės keičia šimtąja milimetro dalimi plonesnis valas? Lėtesnis masalo sklendimas (animacijos faktorius)? Masalo išlengvinimas (svorio faktorius)? Be to, visa tai tiesiogiai koreliuoja su kabliuko dydžiu, svoriu ir pavadėlio ilgiu. Vienoje savo tinklalaidžių Steve‘as Ringeris yra prisipažinęs, kad 10 ar 20 centimetrų ilgesnio pavadėlio efektyvumas jam iki šiol yra mįslė. Mes, suprantama, nepretenduojame pateikti vienareikšmių atsakymų į visus šiuos klausimu. Reikalas čia kitas – tai eilinė teorinių ir praktinių žinių sintezė, kuri turbūt tėra vienintelis būdas visiems žvejybiniams kanonams patvirtinti arba paneigti.
Spontaniška idėja verifikuoti galimą pavadėlio storio ir kibimo aktyvumo koreliaciją gimė mudviem su Mažvydu susitikus Palemono žemėje. Prie vandens šįkart atsidūrėme nežvejybiškai vėlai – baigę visus pasiruošimo darbus patogiai atsilošėme savo žvejybiniuose sostuose tik kiek po vienuolikos. Eksperimento esmė ir eiga paprasta – Mažvydas visą žūklės laiką gaudo su 0,16 mm pavadėliu, o aš – su 0,11 mm. Pasirinktos abiejų distancijos labai panašios, o gyvųjų masalų arsenalas, galima sakyti, toks pats. Tikslumo dėlei reikėtų pasakyti, kad įtakos galutiniams rezultatams galėjo turėti skirtingos jaukų receptūros, nevienoda gyvųjų masalų naudojimo dinamika ir, žinoma, dar tūkstantis ir viena priežastis. Visgi, tikėtina, neigiamą valo storio poveikį turėtų išduoti pats kibimo pobūdis – (ne)aktyvesnis ir (ne)užtikrintesnis masalo griebimas. Omeny turimas turbūt daugeliui pažįstamas jausmas, kai pajaukintam taške yra akivaizdžiai susirinkusi žuvis, tačiau niekaip nepavyksta kažko atitaikyti – kibimai keisti ir nepakertami. Tai šis „kažkas“ šiandien ir galėtų būti pavadėlio storis.
Kita vertus, iš klaidingų prielaidų padarytos klaidingos išvados taip pat toli nenuves. Ne ką mažiau svarbi yra bendroji žuvų koncentracija, nuo kurios tiesiogiai priklauso jų konkuravimo lygis. Sena tiesa, kad žuvis masalą čiups beatodairiškiau ir greičiau, jei į jį tuo pat metu kėsinsis ir kuris nors kitas iš gentainių. Tokius instinktus padiktuoja pati gamta. Jeigu būtų kitaip, žvejodamas storiu pavadėliu niekas niekada nebūtų pagavęs žuvies. Derėtų nepamiršti, kad itin plonus valus išmokta gaminti sąlyginai neseniai, o žmogaus pradėta žvejoti turbūt jau nuo Akmens amžiaus. Kitaip sakant, svarstant panašius klausimus, svarbu nepakliūti į „kuo tiki, tą ir matai“ spąstus, nes tada galima atsidurti uždarame loginiame rate.
Kai jau pasiekta „aišku, kad neaišku“ stadija, galima sugrįžti prie eksperimentinės žūklės eigos. Šįsyk aš pats pernelyg nesikuklinau ir plačiais mostais nuo pat pirmos akimirkos į kairę ir į dešinę pradėjau dalinti gyvuosius masalus, pirmiausia kasterį. Panašiomis mintimis, regis, gyveno ir Mažvydas. Skirtumas tik tas, kad jis gaudo kur kas storesniu pavadėliu. Nepaisant to, atsako abu sulaukėme panašaus ir beveik tuo pat metu. Kaip visada, pirmosios apie save pranešė nedidelės kuojytės, ešeriukai, maži karšiukai, pūgžliai ir net grundulai. Kadangi pradžia tradicinė, kantriai laukėme pasirodančių karšių. Visgi jie šiandien mūsų pasiekiamoje akvatorijoje nesibūriavo ir nekibo kaimenėmis. Per visą žūklės laiką mudu pagavome tik po šešias įskaitines galvas (vidutiniškai po vieną rimtesnį karšį per valandą). Tai reiškia, kad didelės žuvies koncentracijos veiksnys šiandien iš esmės nefigūravo, todėl gyvenimas, bent jau teoriškai, turėjo apsunkti Mažvydui. Apskritai, žuvies „užėjimai“ į tašką labiau buvo epizodiniai ir negausūs. Be to, žuvis suaktyvėdavo ir atsitraukdavo labai panašiu metu. Vienintelis didesnis skirtumas – Mažvydo sugauti du „bigai“, svėrę akivaizdžiai virš 2 kg.
Visa tai verstų manyti, kad bent jau šiltojo sezono metu į pavadėlio storį žuvis pastebimiau nereaguoja. Tai iš dalies patvirtina ir ankstesnės mūsų patirtys – atvejų, kai storesnį ir trumpesnį pavadėlį čiupo didesnė žuvis (pamenu viena tokia žūklė buvo su Simonu), iš tikrųjų yra buvęs ne vienas ir ne du. Koreliacijos tuokart labiau įžvelgta tarp masalo ir žuvies dydžių – kuo didesnis masalas, tuo didesnė ir žuvis. Gal visgi visumos požiūriu svarbesnis yra pats balansas – kaip neracionalu ant didelio kablio verti plonyčius trūklius, taip galbūt perdėm nereikėtų baimintis ir storesnio pavadžio, gabenančio į marių tolius visą pluoštą musės lervų. Juoba didelėje srovėje, pavyzdžiui Skirvytėje, storesnis valas gali tapti net tam tikru pranašumu – pavyzdžiui padėti išgauti natūralesnę masalo animaciją. Žuvis juk tikrai neplaukioja su liniuote užantyje – paaiškinimas turėtų būti tūkstantį kartų paprastesnis. Kol jo nežinome, galime tik pastebėti, kad net ir apysunkės žūklės sąlygomis penkiomis šimtosiomis milimetro storesnis pavadėlis reikšmingesnės įtakos galutiniams rezultatams neturėjo. Kas žino, galbūt verta grįžti prie minties apie žuvies migraciją skirtingu paros metu, vienokią ar kitokią reakciją į besikeičiančias meteorologines sąlygas, kurių fone aptariamasis pavadėlio storio veiksnys tiesiog ištirpsta. Juk dažnai pasitaiko, kad „perlūžus“ orui visos žuvų kaimenės akimirksniu pradingsta – tarsi kas būtų mostelėjęs burtų lazdele. Kitaip sakant, kol nėra perprasti patys bendriausia žuvies elgsenos principai, į smulkius žvejyboje naudojamų sistemos akcentus gal nereikėtų kreipti pernelyg daug dėmesio – tiksliau sakant, nedaryti iš jų toli siekiančių išvadų. Kita vertus, gaudymas plonesniu valu yra paprastas apsidraudimas, jei kartais tai būtų svarbus veiksnys – svarbiausia netapti nuo šio įsitikinimo priklausomam.
Kaip visada, paliekame jus didžiųjų pasvarstymų migloje. Tvirčiau pasakyti galima tik viena – jei nekimba, pavadėlis turbūt ne pati svarbiausia priežastis. Bent jau mudviem su Mažvydu taip atrodo po paskutinės žūklės. Iki kitų kartų!
