Pasirodžius pranešimams internete, kad jau įmanoma pasigauti karšių Atmatoje, pora banditų, Tomas ir Vytenis, susiruošė šturmuoti Atmatą. Naktis saldaus miego buvo iškeista į ankstyvą kelionę, kad tik būtų įmanoma gauti norimą vietą prie vandens. Pajudėjome šiek tiek po 01:00 nakties ir be kelių minučių 05:00 kaip vienas banditas (Ričardas) sakė, pasiekėme Eldoradą. Išsikrovę visą amuniciją, pradėjome žvejybą.
Visos žvejybos metu sąlygos buvo sunkios. Srovė didelė (nelaikė net 4–5 uncijas sveriantys švinai), nešė šiek tiek žolių. Teko atsisveikinti ne su vienu svareliu ir pavadėliu. Buvo bandyta gaudyti srovėje su švinu ir kuokštu sliekų, taip pat artimesnėje distancijoje su šėryklomis, kur srovė buvo ne tokia didelė. Užbėgant įvykiams už akių, galima konstatuoti, kad artima distancija ir šėrimas vaisių nedavė. Visos žuvys buvo sugautos tolimoje distancijoje, kai švinas užkliūdavo už dugno kliuvinių sustabdydamas masalą. Gaila, kad ne visos užkibusios žuvys atkeliavo iki sietelio. Jausmą, kai atitrūksta žuvis teko patirti ir man, ir kolegai Tomui. Žuvų šį kartą nebuvo gausu, keli mekšrai, ešeriukai, kurie iškart keliavo atgal, ir 3 karšiai. Sakyčiau, kaip tokiam vandens telkiniui mažokas laimikis, bet viską kompensavo mano kol kas didžiausias gyvenimo karšis – 2,6 kg. Po ištraukimo ir žuvies pasvėrimo iškart supratau – žvejyba užskaityta! Nors kibimų gausa ši žvejyba ir nepasižymėjo, bet laikas prie upių tėvo Nemuno praleistas šauniai.
Vytenis Vendrikis



