Vakarinė banditų pamaina prie marių

Kam nėra tekę išgyventi dienas, kurios ima sproginėti nuo pat ryto. Regis, nieko neįtartum – ryte suplanuotų darbų sąrašas, o popiet aukštas startas su Ričardu Kauno marių link. Tačiau, kur buvęs kur nebuvęs, ištikamasis Merfis ir šįkart suskubo pakoreguoti visas mūsų užmačias. Kalbant atvirai, vieną akimirką galvoje buvo sušmėžavusi mintis, ar apskritai mums šiandien lemta savo špagomis susikauti su įnoringais ir atsargiais karių maršiais (specialiai sukeičiau raidėmis vietomis, kad pajustumėte buvusios situacijos „merfiškumą“). Reikalas tas, naujam gyvenimui prikelta mašina, turėjusi lėkti kaip vėjas, pradėjo rodyti priešinfarktinius simptomus, vos tik pajudėjome iš Vilniaus. Kas toliau, spręskit patys – lūkuriavimas prie meistro garažo ir nerami mintis, kuo visa tai baigsis. Galop, vietoj 13:00 iš Vilniaus puskamščių išjudam tik 15:00. Pakeliui puodelis kavos, keli šokoladukai ir papildoma porcija kuro. Linksmuoju Rumšiškių kalneliu nudardam žemyn ir dar po gerų dvidešimties minučių galiausiai sutūpiam ant platformų.

Vakaras fantastiškas – jaukią pavasario šilumą lydi lengvas šoninis vėjelis. Špagas pakeliam ir startas! Atstumai – mano 50 ritų apsukimų, Ričardo – 70. Mintis paprasta – aš tikrinu artimą tašką, esantį šiek tiek už priekrantės šlaito, o Ričardas klipsuojasi minkštesnio dugno ruože, kur nėra kriauklių. Man jau pirmu metimu prie meškerės pajungia „elektrą“ (taip vadinu galūnės virpesius, kurios sukelia smulkios žuvies kibimai). Laikmatis nustatytas permetimams kas keturias minutes. Pradžiai ir šiek tiek karpinių – kukūrzo, musės lervų, trūklio. Ketvirtu ar penktu metimu pataikau pakirsti elektrą ir delninis pusplakis graibšte. Jau gerai, jau pajudėta iš mirties taško. Po to rimtesnis užlenkimas ir jau yra, ką veikti (graibšte atominis plakis). Visa tai būtų galima tęsti be galo, bet sustokime ties kertiniais žūklės akcentais, kurie gali turėti pridėtinę vertę ateities žūklėms. Pirmasis karšis atsiliepė Ričardo taške. Kai paklausiau, kur visa ko paslaptis, Ričardas dievagojosi, kad tik sliekas ir niekas daugiau yra pasaulio stebuklas šiomis sąlygomis. Veido išraiška parodau, kad tikiu, o galvoje jau ima klibėti mintis, kad galbūt pats laikas dumti iš artimo taško ir gelbėti reputaciją. Sustabdė vienintelė veiksnys – lukterėti ir įsitikinti, ar Ričardo pasiūlytas raktas išties sisteminis, – kitaip sakant, pažiūrėti, ar iš tikro sliekais buvo užkurtas taškas. Taip belaukiant – vėl rimtesnis kibimas, bet šįkart dievams. Svarbu tai, kad šis kibimas suveikė kaip stabdis, kad nesimėtyčiau, o tiesiog laukčiau. Vėl keletas neaiškių palenkimų, papurtymų. Keičiu masalus, dedu karpinių. Tas pats. Dar vienas sprendimas – maksimaliai išlengvinu sistemą – plonavielis kabliukas (kuris labai lengvai atsilenkia) ir 0,1 mm pavadėlis. Taikau kirsti į lengvą galūnėlės puslenkį ir bam – pataikau! Jaučiu, kad traukiant sąlygas ima diktuoti žuvis, o aš tik besąlygiškai su viskuo sutinku ir, tik karšiui leidus, pakviečiu jį arčiau kranto. Be to, dingo ir elektra, vadinasi, kažkas taške pasikeitė, kažkas vyksta. Ant kabliuko tik musės lervos, varijuojamos tik jų spalvos. Turbūt patys masalai esminės įtakos neturėjo, bet aš didžiąją dalį laimikio sugaudžiau ant 2-3 musės lervų – viena-dvi raudonos (negyvos) ir viena balta (gyva).

Ričardas savo karšius rinko daugiau sliekeliu. Tokiomis realijomis ir nuotaikomis gyvendami pasėdėjome iki sutemų. Kaip Giedrius buvo įspėjęs, dingus saulei, gyvenimas mariose nurimsta. Taip ir buvo. Toks jausmas, kad pasitelkus visus likusius kantrybės ir šilumos išteklius dar buvo galima išlaukti po vieną kitą egzempliorių, bet mintis apie tokį laukimą vijo būsimas žygis į kalną. Romantika tokie dalykai tikrai nedvelkia. Kaip ten bebūtų, peno mąstymams, apmąstymams ir permąstymams daug. Juoba po savaitės klubo varžybos. Tai tokia gaida šįkart šį reportažą ir pabaikime.