Kuris iš mūsų atsisakytų galimybės pažvejoti žuvinguose Skandinavijos vandenyse? Į mane nežiūrėkit, aš tikrai ne toks. Tiesą pasakius, ir mano žmonos tėtis Robertas į tokį nepanašus. Taip jau nutiko, kad visa šeimyna nusprendėme savaitėlę praleisti už jūrų marių – persikelti keltu per Baltijos jūrą ir aplankyti Skandinavijos šalių sostines – Stokholmą ir Oslą. Maža to, didieji dievai šįkart nebuvo rūstus ir sutiko kelias paskutines kelionės dienas praleisti jaukiame Švedijos kampelyje tarp miškų ir ežerų. O kas vyko ten, turbūt nesunku nuspėti.
Legendos apie žuvų gausą šiuose kraštuose senių seniausiai yra pasiekusios mus, todėl apsiginklavę spiningais ir įvairių masalų arsenalu jau kitą rytą su Robertu lekiame košti seklaus ežerėlio ir iš jo ištekančios upės netoli mūsų namų. Vos kelios minutės ir mes jau prie vandens. O ten nepririšta šeimininko valtis, kurią jis maloniai sutiko mums paskolinti, ir sudžiūvusios lydekų iškamšos. Reikalas tas, kad vietiniai žvejai šių žuvų visai nevertina, laiko jas kone parazitinėmis žuvimis, ryjančiomis tauriųjų žuvų mailių, todėl verčiau jas išmeta į krantą sudžiūti nei paleidžia. Mes, žinoma, ne tokie išrankūs ir kur kas pozityviau nusiteikę lydekų atžvilgiu. Taigi, keliolika pirmų yrių valtimi ir mūsų sukrės su vobleriais skrieja į vandenį. Dar keletas minučių ir sutraksi Roberto ritės stabdis – pirmasis su mumis pasisveikina švediškas ešerys, toli viršijantis lietuvišką „kepamo“ standartą. Dar penketas minučių ir jam kompaniją nusprendė palaikyti kilogramo nesiekianti lydekaitė. Ir taip toliau, ir taip toliau. Emocijų ir žvejybinio azarto – kibirais nešk ir vežimais vežk. Ypač sėkmingas buvo antras rytas, kai išstudijavome sekliojo ežeriuko „temą“. Rezultatyviausia žūklės taktika – orientavimasis į priekrantės ruožą, kur tarp tenykščių žolių vos ne paviršiumi pravedus masalą dažnai sulaukiama aštrios lydekos atakos. Toks jausmas tartum gaudytum šapalus gimtosios Ventos sąžalynuose karštą vasaros vidurdienį museline. Tąryt su Robertu sugavome, regis, apie 12 lydekų. Ir tai toli gražu ne rekordas – namų šeimininkas pasakojo, kad kažkurie pas jį apsistoję svečiai į jo šaldytuvą prikimšo arti penkiasdešimties lydekų. Kur jų tiek dėti, manęs neklauskit. O šiaip tolima svajonė pažvejoti Skandinavijoje iš tiesų ne tokia ir tolima – keltas Liepoja-Nyneshamnas (kelionė per Baltiją trunka vos 8 valandas), neprašmatnus namukas keturiems per AirBnB už humanišką kainą kur nors paežerėje ir spiningas su krūva masalų. Pabandykit – nesigailėsit!









