Tik negyvos žuvys plaukia pasroviui, gyvos – visada juda prieš srovę. Taip sakydavo šviesaus atminimo mano tėvelis, norėdamas akcentuoti įvairių gyvenimo išbandymų ir sunkumų būtinybę, be kurių jokios asmeninės viršukalnės nepasiekiamos. Neslėpsiu – paskutiniai keletas apsilankymų prie vandens optimizmo dvasios ir pasitikėjimo savimi neįkvėpė. Matyt, suveikė veiksmo ir atoveiksmio principas. Kuo labiau tikiesi nuversti kalnus, tuo sunkiau jie pajudinami iš vietos. Būta broliško nuoširdaus noro kartu pakrikštyti naująją Aivaro Nytro platformą pilnu sietu Kauno marių karšių, tačiau visos didžiosios svajonės virto gerų aštuonių valandų nosies krapštymu ir gilia gilia savianalize. Buvo kaip buvo, nieko nepadarysi. Su meteliais vis labiau ir aiškiau savo paties oda pajunti, kad sėkmingų žūklių receptai į biblijas nesurašyti, o nuo magiškųjų „vieta ir laikas“ yra priklausomi net ir patys didžiausi profesionalai. Mes kol kas į tokius nesitaikome, todėl įvairių atsitiktinumų esame pančiojami dar stipriau. Kita vertus, kuo virstų mėgėjiška žūklė, jei viskas būtų nuspėjama ir kontroliuojama vienu pirštų spragtelėjimu.
Po šios lyrinės preliudijos galima būtų pereiti prie vakarykštės dienos žvejybinių reikalų aptarimo. Kaip būdinga man, žūklės planas gimė ekspromtu, netikėtai atsiradus laiko plyšiui tarp virtinės darbų. Žvilgt į laikrodį – 12:00. Gal iki kokio Nemuno nulėkus? Jei per pusvalandį susiruošiu, gera valanda kelio (pakeliui masalai), vietoj apie antrą popiet. Pabūčiau iki kokių septynių ar aštuonių ir namo? Tinka? Tinka! Ta proga greita žinutė pagrindiniam mūsų klubo masalų dileriui (nes, kaip visada, nieko doro neturiu), – atsakymas greitas ir teigiamas, tad galim greitai kuistis ir sėstis prie automobilio vairo. Kur važiuoti, pernelyg daug dvejonių nebuvo. Visų pirma, buvo pasiilgta srovės, todėl Nemunas ir tik Nemunas. Antra, mūsų klubo pažibų – Giedriaus ir Ričardo – neseniai susukta visa juosta apie Birštono plačiašonius, tai kam išradinėti dviratį. Trečia, jau gerą pusmetį be darbo dūla iš Lauryno įsigyta Drennan srovinė patranka. Trys faktoriai vienam kibire, todėl jokių papildomų klausimų nebereikia – tik greičiau suktis ir pirmyn.
Nulėkiu į visiems itin gerai žinomą Nemuno atkarpą ties Eglės sanatoriją. Pirmasis vaizdas kiek stebinantis. Žvejų per visą, akimi aprėpiamą, horizontą – vos gera sauja. Gal pastarųjų dienų orų negandos išgąsdino, gal pasikeitusios klimatinės sąlygos neigiamai paveikė žuvies aktyvumą, o gal tiesiog darbo dienos popietė, todėl privilegijuotųjų žvejoti tokiu laiku nėra tiek daug? Kaip ten bebūtų, atgal nesigręžiosim ir per petį nežvilgčiosim – verčiu iš bagažinės savo karutį ir skubu tįsti visą savo turtą prie vandens. Pirmas pasilabinimas su savo dienos epopėją baigiančiu kolega žveju nuteikia optimistiškai – „bangomis, bet veiksmo yra“. O mums nieko daugiau ir nereikia, svarbu, kad vėl nosies valandomis nekrapštytume ir neieškotume kirminų, kur nereikia. Greitomis prasuku ir paskutinįkart padrėkinu jauką (šįkart žuviai pietums VDE Super Crack‘o ir Renmar derinys), susistatau platformą, susirenku meškeres ir pirmyn. Susiruošiu gana greitai, kadangi šįsyk nereikia jokių pedanų statyti ir jokiais kalnais laipioti. Startas – 14:30. Geri trys „kamazai“ (kaip Giedrius pasakytų), t. y. itin didelio tūrio šėryklos su jauku ir kasteriu. Esu tos nuomonės, kad gaudant srovėje startiniam jaukinimui versti didžiulius kalnus turimų savo išteklių nėra didesnės prasmės. Kadangi srovės veiksnys kaipmat neutralizuoja visą tavo įdirbį (t. y. nuneša pasroviui visas jauko siuntas), racionaliau, regis, palaikyti intensyvesnį žūklės tempą ir tokiu būdu reguliuoti visą žvejybinio taško architektūrą. Paprastai sakant, „all in“ gaudant sraunioje upėje vargu ar gali duoti ilgalaikių rezultatų (nebent momentinį efektą). Tokiomis mintimis po gana apdairaus startinio pajaukinimo švysteliu į ~52-53 metrų tolį jau kur kas dailesnę šėryklėlę su žiupsneliu trūklių. Tiesa, gylis žvejojamoje akvatorijoje nedidelis. Visur didesnė mažesnė „tarka“, todėl atskaitos tašku pasirenku tradicinę parandėlę, į kurią, jei būtų pernelyg stipri srovė, įsiremtų šėrykla.
Jau antru metimu sulaukiu greito ir išraiškingo atsako. Pakertu ir jaučiu, kad aname gale kažkas rimtesnio. Minutė dvi pasimalimo priekrantėje ir skubu pranešti klubiokams savąją urbi et orbi, kad žūklę pradedu nuo tikrai 1kg+ karoso (jo susigundyta trūklių ir muslervių rinkinuku). Ką gi, jau diena beveik pavykusi, dirbam toliau. Ketvirtu ar penktu metimu vėl kibimas ir šįkart ant kablio ką tik įskaitinio ribą peraugęs karšiokas. Po akimirkos – dar vienas toks. Jaučiu, kaip keičiasi mano sėdėsena ant platformas ir pasitikėjimas savimi. Reikalai išties įsibėgėjo – buvo akivaizdu, kad žuvies yra ir ji aktyvi. Vienintelė bėda – jos kalibras. Nors straipsnio pradžioje žadėjau neieškoti kirminų vienoje vietoje, tačiau norom nenorom pradedi mintyti, kodėl nepavyksta perkopti kilogramą sveriančių karšių ribos. Negi nėra aplinkui rimtesnių dėdžių? Abejočiau. Tuo tikslu kaip reikiant išdidinu masalą ant kabliuko, gausiau pakamšau gyvųjų masalų porcijas, vėl grįžtu prie didesnio tūrio šėryklų, bet rezultatas tas pats (gink Dieve, nesiskundžiu). Per visas žvejybines valandas priskaičiavau dvidešimt galvų (pačių smulkiųjų netraukiau į šią statistiką), tačiau gero, bronza tviskančio plačiašonio taip ir nepamačiau.
Su tuo susijęs ir pagrindinis taktinis šios žūklės klausimas. Kokiais būdais galima selektyviai gaudyti stambesnę (šiuo atveju – pačią stambiausią žuvį). Didesni masalai – ne. Gausesnės gyvųjų masalų porcijos šėrykloje – taip pat ne. Kas lieka? Linkstu manyti, kad svarbesnis šiuo aspektu galėtų būti pats masalų pateikimo būdas. Pramaišiui su jauku vienodai paskleisti trūkliai turbūt itin masina smulkią žuvį, tuo tarpu koncentruota jų prezentacija, kai iš šėryklos visas šis turinys išvirsta vientisu gniutulu (tiesa, tokiu atveju naudotina išskirtinai uždaro tipo šėrykla), galbūt potencialiai duotų priešingą rezultatą. Kitaip sakant, omenyje turima ta pati „stambaus masalo“ logika, – skirtumas tik tas, kad stambiu gniutulu pateiki masalai ne tik ant kablio, bet ir šėrykloje. Vėlgi sakysite „Broli Mykolai, tas tavo masalų masiškumo įspūdis srovėje tėra momentinis“, tačiau galbūt yra priemonių (visų pirma, kalbu apie šėryklų dinamikos išnaudojimo galimybes), kuriomis šį įspūdį galima sustiprinti. Galbūt.
Visgi, teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad kiek vėlėliau atvykęs kitas kolega, meškerės brolis porino, kad tokios pastarojo meto tendencijos – „karšiai į mažąją“ pusę. Suprantama, didžiąją žuvies masę dažniausiai sudaro mažesnieji egzemplioriai, nes jų banaliai daugiau, tačiau vargiai tikėtina, kad bent pavieniai didieji kupriai nesimaltų pramaišiui su mažesniaisiais. Kaip visada, lai lieka tai atviras retorinis klausimas, į kurį kiekvienas ieškos savo atsakymo. Kelti įvairius probleminius taktinius klausimus ir juos analizuoti, yra bene svarbiausias visų mūsų rašomų straipsnių tikslas. Tikiuosi, kad papildomo peno mintims bus ir šįkart…
Būkim sveiki, drūti ir iki kitų susibėgimų prie vandens!
