Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną pavyko atšvęsti Nemuno pakrantėje. Brautis į Birštono mugę nesinorėjo, todėl patraukėme pasroviui. Pakrantėje atsiradome švintant. Mažai ištryptas krantas didelių laimikių nežadėjo, tačiau poilsis ir ramybė buvo garantuoti. Jauką pasiruošiau – tikrą gogel mogel iš likučių. Ryškią spalvą prigesinau dažais, kad ji būtų artimesnė dugno spalvai. Gyvųjų masalų šįkart karališkai, nes prie mano pirktų dar stipriai prisidėjo kaimynas, grįžęs iš varžybų. Kadangi vieta mažai žvejojama, viskas prasidėjo sunkiai, bet karališkai – pirmieji ant kabliuko pasirodė jų didenybės pūgžliai.
Vėliau prasidėjo tikra biologinė įvairovė – lenkėme pirštus skaičiuodami, kiek skirtingų rūšių pagavome. Viskas vyko bangomis: tai tyla, tai atplaukia žiobriai, tai kuojos, tai plakiai, o tai meškerę nuo kuoliukų verčia šapaliokai. Karšiai buvo įnoringi – porą kartų sulaukėme po du kibimus, tačiau pavyko ištraukti tik porą gražių. Suskaičiavome, kad pagavome aštuonias žuvų rūšis. Jau prieš renkantis daiktus – aršus kibimas su atmetimu. Kolegai sakau: „Karšis atėjo atsisveikinti.“ Pritraukus prie kranto – malonus siurprizas: graži meknė! Ją užrašėme kaip devintą pagautą rūšį ir tuo užbaigėme žvejybą. Žvejyba nebuvo gausi karšių, tačiau smagi – daug apgalvojimų, eksperimentų ir keitimų. Nuobodu tikrai nebuvo! Kita vertus, ko daugiau bereikia? Tiesa?
Iki kitų kartų!
