Jau nuo praėjusios savaitės pradžios, vos gavęs leidimą iš brangiausiosios savaitgaliui nuvažiuoti pažvejoti, pradėjau planuoti savo būsimą žygį prie didžiųjų Kauno marių vandenų. Tiesa, su pusbroliu (ir jau klubioku) Justu buvo iš anksto apsitarta lėkti kartu, jei visos žvaigždės sukristų.
Nuo pernykštės vasaros būta planų su Mažvydu aplankyti jo vaikystės vietas, kuriose panašiu metu kibimas būna tikrai geras. Kelios dienos įkalbinėjimų ir galiausiai užsidega žalias šviesoforo signalas – Mažvydas sutinka keliauti kartu ir parodyti mums savo vietas bei papasakoti, kas ir kaip ten vyksta.
Kadangi Mažvydas pas mus yra sveikesnio proto žmogus ir važiuoti baisiai anksti vidury nakties jis neskuba, šita sunki našta atitenka mudviem su Justu. Mažai miegoti prieš žvejybą man jau yra įprastas dalykas, nes gyvenu Ukmergėje ir arčiausios Kauno marių vietos yra už valandos kelio, todėl visada tenka keltis anksčiau. Gerai, kad šitą savybę esu išugdęs ir Justui, todėl šįkart į vietos paieškas pirmasis leidosi jis.
Mažvydas iš vakaro atsiuntė visus taškus, davė instrukcijas, kaip pasiekti krantus ir Justas, gyvendamas Kaune, iš namų pajudėjo jau 2:30 (aš apie 3:00). Šiek tiek pavažiavęs sulaukiu jo skambučio su žiniomis, kad pirmoji vieta jau yra užimta ir važiuoja tikrinti kitos. Po gerų 20 minučių sulaukiu antrojo skambučio, kad ir kita vieta užimta… Lieka paskutinė viltis, tačiau nuojauta kužda, kad tikriausiai ir trečioji bus užsėsta, todėl teks su pedanais lįsti kažkur į lelijas. Taip ir buvo – žvejai susirinkę jau iš vakaro, kas miega, kas bando tamsoje pagauti žuvies ir visiškai nesvarbu, ar atvyksi prie kranto pirmą nakties, ar penktą ryto.
Nusprendžiame grįžti į antrąją vietą ir ten kažkur įlįsti. Netrukus, šiek tiek prieš penkias, atvykstu ir aš. Šokam į bridkelnes, iš mašinų išsitraukiam valymo įrankius ir pradedam kopūstų rovimo darbus. Geros 40 minučių ir pakankamai švarus nuo lelijų ruožus prieš mus – užkibus žuvytei, turėtume čia ją nesunkiai išsitraukti. Tiesa, kairiau sėdintys žvejai mums leidžia sėsti į jų vietą, nes jie jau ruošiasi namo, bet tą vietą nusprendžiame palikti Mažvydui, kuris taip pat greitu metu turėtų pasirodyti. Po to paaiškėjo, kad mudviejų su Justu sprendimas pasiteisino, nes Mažvydo vietoje žuvis tiesiog atsisakė kibti, nors deeperis jos rodė labai daug.
Tuomet sekė ilgas įrangos statymas, daiktų susinešimas ant platformų, jaukų galutinis sudrėkinimas bei gyvųjų masaliukų tvarkymas bei sijojimas. Šįkart bandžiau draugo Evaldo pasiūlytą jauko receptūrą, kuri man labai patiko ir tikrai dirbo nuostabiai – nuoširdus ačiū jam!
Na ir galiausiai apie pusę devynių pradedame savo žvejybą. Susiradęs pakankamai artimoje distancijoje švarų dugną, pradedu jaukinti. Buvau nusimatęs ir planą B eiti į tolimą distanciją (iš anksto ten pasijaukinus), bet dienos eigoje taip jos ir nepatikrinau su kabliu.
Startavau pakankamai agresyviai didele šėrykla paduodamas karpytų musės lervų košytės su įmaišytais trūkliukais bei skandintomis muslervėmis. Kibimo ilgai laukti nereikėjo. Jau antru metimu atradęs tinkamą masalą ant kabliuko, sulaukiu labai gražaus ir išraiškingo kibimo. Kitame valo gale standartinis sportinis Kauno marių karšiukas, antru metimu – šiek tiek didesnis ir, kaip mes klube sakome, įskaitinis. Pasakiau savo masalo kombinaciją Justui ir tuomet jis taip pat sulaukia savo pirmojo kibimo, o ten jau beveik kilogramą sveriantis karšis.
Šįkart nesiploninau – nuo pat pradžių gaudžiau su 0,12 mm pavadėliu, nes tikėjausi didesnių egzempliorių, bet, deja, jų, galima sakyti, praktiškai nebuvo išvis.
Netrukus startavo ir Mažvydas, pagaudamas kilograminį karšį, o po to ir 1,5 kg sveriantį gražuolį. Neliūdi ir Justas – jam taip pat kimba vien įskaitiniai karšiai. Darosi neramu, negi ir vėl būsiu apgaudytas bičiulių. Kada taip nenutiktų, čiupau į rankas žirklutes ir pradėjau vėl karpyti muslerves ir trūklius. Atrodo, suveikė labai neblogai, nes greitai pajaučiau, kad karšis pas mane, kaip mes žvejai sakome, atsistojo į tašką.
Tuo tarpu pas kolegas reikalai labai suprastėjo. Jei Justas dar sulaukdavo vieno kito kibimo, tai Mažvydas išvis ne. Paklausiau, kokio storio pavadėliu jis gaudo. Atsakymas – 0,18 mm (trečiadienį labai sėkmingai su juo gaudė). Į mano kreivoką žvilgsnį jis numojo ranka, pasijuokė ir patikino, kad pavadėlis čia įtakos tikrai neturi ir pasiūlė man užsidėti storiausią pavadėlį, kokį tik turiu. Aš, kaip nevisai šiuo metu aktyvus žvejys sportininkas, savo arsenale iki šių metų net neturėjau storesnių nei 0,12 mm pavadėlių. Kadangi šiemet pavasarį buvau pasirišęs 0,14 mm pavadėlių, nusprendžiau paklausyti Mažvydo ir patikrinti jo teoriją.
Mažvydas buvo teisus – pavadėlio storis įtakos visai neturėjo – sulaukiau dar vieno greito kibimo. Netrunka atskrieti laki Mažvydo frazė – „Aš gi tau sakiau! Gali ir beleką dėti ant kablio, pas tave žuvis jau stoja ir jai dzin tas pavadėlis, uždėk slieką, pamatysi, kibs ir ant jo!“ Galvoju, na gerai, jei jau eksperimentuoju, tai iki galo. Dedu ant kablio du nemažus slieko gabaliukus ir musės lervą. Ir ką gi, po šiek tiek ilgesnio nei įprasta tądien išlaukimo (t. y. ~3 min.) sulaukiu tokio pat gražaus kibimo. Išties taškas buvo labai stipriai „pasikūręs“, todėl liko tik mėgautis žūkle. Viskas pasikeitė, kai nenusprendžiau nulipti nuo platformos, atlikti gamtinius reikalus bei pasiimti maisto pietums iš kuprinės. Po gerų 15 minučių grįžtu ant platformos, o situacija jau visiškai pasikeitus – kibimų dažnis suretėjęs, tekdavo palaukti ir 10-15 min., kol sulaukdavau kažkokios žuvų reakcijos. Bet pas kolegas tuo tarpu išvis 0 judesio. Tolesnė situacija iš esmės labai nesikeitė – kibimų buvo, bet ne tiek, kiek anksčiau. Smagu tik tai, kad tuo metu po truputį pradėjo atsigauti Justo taškas.
Kadangi šios dienos žvejybos startas buvo gana vėlyvas, laikas bėgo baisiai greitai. Vis pažiūriu į valandas, o laikas tirpste tirpsta. Normalu, kai žvejoji su gera kompanija, žuvis kimba, todėl net nepajunti, kaip greitai pralekia tas laikas. Laikrodžiui pasiekus 14:30 ribą, atėjo metas pakuotis daiktus ir keliauti namo pas šeimyną. Namai tolokai – geros 1:40 min. kelio. Reikalų nevejami bičiuliai nusprendė dar pasėdėti valandėlę, bet, kai aš išvažiavau, jie kibimų daugiau taip ir nebepamatė.
Koks galėtų būti šios netrumpos mūsų trijų žūklės reziumė? Man asmeniškai žvejyba buvo labai rezultatyvi – ištraukiau 25 karšius, tarp kurių net (o gal tik) 8 įskaitiniai. Gaila, dydis nebuvo didesnis nei kilogramas +, bet ką padarysi. Justas baigė žvejybą su 18 karšelių ir taip pat 8 šiek tiek didesniais nei mano įskaitiniai, o Mažvydas, deja, tik su 2. Bet jis trečiadienį labai smagiai sugaudė, todėl per daug liūdėti neturėjo!😀
Jei būčiau realizavęs visus kibimus, galvų skaičius būtų ir virš 30, bet, kaip sakoma, nereikia būti pernelyg godiems.
O kol mes sau ramiai žvejojome be jokio streso, klubo bičiuliai Ričardas su Laurynu liejo prakaitą Maver lygos pirmojo etapo varžybose Valiuliuose. Ričardui pavyko savo zonoje iškovoti aukščiausią vietą, o Laurynas (toje pačioje zonoje) – keliomis pozicijomis žemiau (5 vieta). Nuo jų neatsiliko ir mūsų Ernestas, Birštone Dainavos klubo organizuojamose varžybose su tikrai solidžiu laimikiu užėmęs savo zonoje 3-iąją vietą. Sveikinimai klubo bičiuliams su tikrai neblogu pasirodymu!
Iki kitų susimatymų prie kranto!
