Taip jau atsitiko, jog trečiadienis tapo laisvas. Nesugalvojau geresnės veiklos nei žvejyba. Gražus rudeniškas oras, ramus vėjelis, nugeltę lapai ir aš, besistatantis įrangą ant Nemuno kranto prieš šį puikų gamtovaizdį. Skenavimas, startinis jaukinimas bei lėtas, bet atsakingas startas. Kruopščiai užkraunu „tašką“ skanėstais ir pradedu žvejoti. Pasirenku du taškus: tolimą ir labai tolimą distancijas (atitinkamai 54 ir 70 metrų). Prabėga pirmosios dvi žūklės valandos, o aš smagiai sėdžiu prasilapojęs striukę, tačiau dar nesulaukęs nė vieno kibimo 🙄
Metas imtis rimtesnių veiksmų ir kažką keisti. Čiumpu į rankas drūtą meškerykotį – iki klipso kilpelės atmatuota distancija net 70 metrų pinto valo. Kaip ir minėjau, čia labai tolima distancija. Keletas šėriminių šėryklų į tašką ir bandom laimę iš naujo. O ten ilgai laukti nereikėjo, keletas minučių ir kibimas! Ištraukiu pirmąjį karšį, vos spėju su juo susitvarkyti ir bene iš karto isterikuoti pradeda antroji meškerė. O ten gražuolis karosas užkibęs. Rubuilio būta neblogo – svarstyklės muša visus 1750 gr. Šio sezono karosas tai tikrai! 😀
Taip pamažu užsikūrė abu taškai. Žuvis pradėjo maitintis, o man beliko mėgautis smagia žūkle. Karšiai gražūs, nuo kilogramo. Papuolė keletas ir didesnių. Deja, bet du didžiausi atitrūko nelygioje kovoje su parande… Veiksmo tiek, jog vienu metu laikiau rankose abi meškeres su pakirstais karšiais. Kai užeina, tai užeina! Tokiu smagiu šokio su karšiais žingsneliu po keleto valandų sumuoju 10 karšių ir net 3 karosus.
O ar tądien pasisekė, ar iš tikrųjų sena, gera, pamiršta vietelė vėl „užsikūrė“, nusprendė patikrinti ir bičiulis klubiokas Ernestas. Po dienelės jis pirmasis okupuoja krantą iš paties ryto. Dienos pradžia lietinga, bet Ernestui tai nė motais. Po pirmos ramesnės valandos jis pradeda darbuotis iš peties, gaudydamas vieną karšį po kito. Atstumas tolimas, bet ir tai jam ne problema. Nesimaivydamas ir neieškodamas kirminų visiems gerai žinomoj vietoj, Ernestas „sėda“ į mano jau numindžiotas 54 ir 70 m. distancijas ir mėgaujasi žvejyba.
Nors jaukų bazės absoliučiai skirtingos, tačiau šiandien į tai niekas nekreipia dėmesio. Svarbiau pataikyti distanciją ir tinkamai paserviruoti žuvytei gyvuosius masalus. Po savo šou programos Ernestas iš viso suskaičiuoja keliolika karšių. Žvejyba puiki, daug adrenalino, užkrauto stiprių karšių.
Na o kad būtų galutinai užtvirtinti visi reikalai, nutariam dar po keleto dienų pakartoti didžiąją karšių medžioklę. Rytas pasitaikė šaltokas… Nugramdę savo mašinų langus, ryto valandomis susitinkam su Ernestu ant kranto. Viršūnėlėms dar šalta, jų, ko gero, šiandien laukia daug darbelio, todėl galima šiek tiek luktelėti. Galiausiai saulytė išlindo, rūkas praskaidrėjo ir pirmyn!
„Užsikūrėme“ greitai ir lengvai. Nuo pat pirmųjų prisilietimų prie vandens turėjome veiklos. Ernestas jau pirmu metimu pagavo fantastinį rubuilį karosą (1760 gr.). Karšių prigaudėme masiškai – nei labai mažų, nei labai didelių (standartas 1–1,2kg). Pradžiugino tik vienas pusantrukas, bet, kaip bebūtų, veiksmo per akis. Sumušam rankomis su Ernestu ir užskaitome žvejybą.
Bičiuliai, Nemunas gyvas! Iki kitų kartų!
