Žvejyba ir ne tik

Atėjo laikas pasidalinti mintimis po savaitgalį įvykusių Atoros taurės varžybų. Šį kartą pavyko suderinti tai, kas dažnai atrodo sunkiai suderinama, žvejybai ir šeimai skiriamą laiką. Rusnės sala, matyt, yra viena geriausių vietų, kur tikrai yra, ką pamatyti ir aplankyti. Bet apie viską nuo pradžių…

Taigi penktadienį ryte pavyko keletui valandų išbandyti varžybų vietą. Pasirinkau tašką prie salos. Žvejybai rinkausi du taškus – vieną artimą (apie 24 m) ir kitą tolimą (apie 42 m). Kol artimoji distancija tylėjo, iš tolimos pavyko suvilioti vieną padorų (2,5 kg) ir vieną standartinį karšiukus. Į tašką padavus uodo trūklio, iškart prisistatė pūgžliai. Atsižvelgdamas į ryto rezultatus ir paskutinę žvejybą prieš gerą mėnesį, nusprendžiau, kad, jeigu gausiu sektorių prieš salą, bandysiu gaudyti iš tolimojo taško. Išaušus ilgai lauktam šeštadienio rytui, žadėjusiam lietaus ir gan stipraus vėjo, nuskubėjau į varžybų vietą. Oficialų pasiruošimą vainikavo išsitrauktas 37 sektorius, kuris buvo per gerą 50 metrų nuo vakarykštės vietos. Nieko nelaukdamas pradėjau krautis mantą ir nuskubėjau semtis vandens jaukams sudrėkinti. Nežinau, kodėl nepasinaudojau virve, kurią turėjau, o nusprendžiau pasisemti vandens pats! Patrukdė tik vienas mažas niuansas – slidi krantinė. Vienas papildomas žingsnelis ir žemė akimirksniu ima slysti iš po kojų! Rezultatas? Šlapias banditas! 😀 Tokios įspūdingos varžybų pradžios turbūt pavydėtų daugelis! Greit šokau į automobilį ir nulėkiau namo persirengti. Viena laimė, kad buvome apsistoję pačioje Rusnėje, todėl kelias nebuvo tolimas. Bet viena bėda ne bėda. Antrų guminių batų gi neturiu, todėl teko gaudyti su džinsais ir vasarinėmis šlepetėmis. (gerai bent tiek, kad turėjau rūbus nuo lietaus:) Taigi po tokio šlapio nuotykio paskubomis susirenčiau viską ir pradėjau skenuotis dugną. Radau du taškus, –vieną artimesnį (apie 36 m.), kitą tolimesnį (apie 44 m.). Nežinau, kodėl taip skubėjau ir mažai laiko skyriau dugno skenavimui, bet paskui supratau savo esminę klaidą. Abu taškus pasitolinau per 3–4 metrus, kurie, kaip galiausiai paaiškėjo, ir sąlygojo galutinius mano rezultatus. Per varžybas pavyko pagauti vieną karšioką, vieną gerą kuoją ir kalną pūgžlių. Bendras visų jų svoris tikrai ne įspūdingas – 1,74 kg. Tiesa, to užteko, kad nelikčiau paskutinis zonoje (likau 8-9 vietoje iš 13 dalyvių). Galutinės užimtos vietos bendrojoje statistikoje dar nežinau, bet, matyt, ji galėtų būti ties 50-a. Pamoka išmokta ir ateities žvejyboms papildomų žinių bagažas sukauptas. Gaila, kad šįsyk teko mokytis iš savo, o ne iš kitų klaidų. Kaip ten bebūtų, lieka akstinas tobulėti ir siekti aukštesnių rezultatų 🙂

Rusnės sala ir visas mažosios Lietuvos regionas yra tikrai ypatinga vieta, savo architektūra ir dvasia nukeliantis mus Vokietijos arba Olandijos link. Pačioje saloje ir jos apylinkėse gausu pačios įvairiausios veikos. Tikrai verta aplankyti, pavyzdžiui, Aukštumalos pažintinį taką, Ventės ragą. Gastronominiu požiūriu nuostabios vietos paragauti tikrai kokybiško maisto yra Šturmų švyturys, Rusnės vila, o smaližiai pačioje Šilutėje ras puikių kepyklėlių. Jeigu kada ieškosite vietos, kur apsistoti su šeima, rekomenduoju nuostabią vietą su puikiais šeimininkas – www.monohouse.lt Šį nuostabų savaitgalį geriausiai gali apibūdinti Lietuvių liaudies patarlė: Ir vilkas sotus, ir avys sveikos.

Nuostabus laikas praleistas su šeima ir patirtis ateities žvejyboms.