Šįkart bus kalba apie vieną iš tų žūklės varžybų savaitgalių, kai protas renkasi viena, o širdis – visai ką kita. Būti ar nebūti – iki skausmo žinomi žodžiai, kuriuos galėčiau perfrazuoti: Žvejyba Valiuliuose ar žvejyba Birštone? Gan ilgai svarsčiau šią dilemą. Smegenys viską sudėliojo aiškiai – Valiuliai. Viskas logiška: už gero mėnesio laukia Lietuvos dugninės meškerės čempionato, B lygos III etapas, tad be jokių abejonių reikėtų pradėti tyrinėti šį vandens telkinį. Tačiau širdis… ji linksta visai į kitą pusę.
Vidinis balsas ragina tiesiog mėgautis žvejyba ir daryti tai, kas labiausiai džiugina. Nemeluosiu – šiuo metu žvejyba Nemune, ypač karšių žvejyba feederiu, yra pirmasis mano pasirinkimas. Viską gerai apsvarstęs, parašau Ernestui – ir kitą dieną jau esame Dainavos klubo dalyvių sąraše.
Registracija – tik pirmas žingsnis. Toliau laikas treniruotėms. Ernestas pirmasis išbando betoninę krantinę ir informuoja apie situaciją. Kitą rytą jau kartu krauname mantą į vežimėlius ir traukiame tikrinti pievos ruožo. Mano pirmoji treniruotė – jokių atsakymų, tik dar daugiau klausimų. Kelios karšiukų kibimo akimirkos, keletas klumpinių ešerių – ir tiek.
Ernestui toks rezultatas ne prie širdies. Suradęs galimybę, jis trečią dieną iš eilės išsiruošia į žvalgybą įsitikinti, ar tikrai tame Nemune ties Birštonu nėra dzūkiškų leščių? Ir ką – tiek pirmos, tiek trečios treniruotės metu jis sugeba atrasti šiokį tokį raktą į karšių širdis. Viskas vyksta ant betoninės krantinės.
Aptariame visą turimą informaciją, atliekame jauko recepto korekcijas ir susidėlioję naują taktiką penktadienio rytą lekiame antram dubliui. Šįkart ir aš nusprendžiu susipažinti su Birštono krantine – ten dar neteko žvejoti. Kad pirmas kartas nebūtų baisus – į kompaniją prisijungia Evaldas. Nutūpę krantinės pradžioje, nusiskenuojame dugną ir pradedame žvejybą. Evaldas pasirenka vieną taktiką – jauką paskanina kapotais žirniais. Aš renkuosi karpytus gyvus skanumynus.
Po 10–15 minučių sulaukiu kibimo ir atsidarau. Taktika pasiteisina – per treniruotę sulaukiu net 18 kibimų: trys gražios meknės ir 15 karšių. Deja, realizuoju tik 10,5 kibimo – vienas gudruolis atsisako lysti į graibštą paskutinę sekundę. Treniruotė įkvepia – atrodo, viskas, ką dariau, veikė. Su ta mintimi pasiruošęs rytoj stoti į kovą.
Varžybos startuoja šeštadienio rytą. Ant kranto pasitinkame ir kitą žvejų klubo bičiulių tandemą – Lauryną su Egidijumi. Linksmai šnekučiuodamiesi sulaukiame burtų traukimo. Šįkart man patikėta garbė traukti burtus. Ranka nesudreba – Ernestas siunčiamas į pievą, o aš nutūpiu ant betoninės krantinės.
Diena vėjuota, bet saulėta. Pirmi metimai – ir iškart aišku, kur reikia dirbti. Startinis jaukinimas ir po pusvalandžio pirmas karšis jau Atora sietelyje. Taktika veikia, VDE jaukas – kaip pirštu į akį. Deja, netrukus karšis nutrūksta su visu pavadėliu. Ir taip – tris kartus iš eilės. Galiausiai, likus 1,5 valandos, keičiu tašką – artėju iki 44 m ir viską pradedu nuo nulio. Po 15 minučių pagaunu antrą karšį, o likus 10 minučių – ir trečią.
Po svėrimo paaiškėja, kad lieku penktas iš penkiolikos savo zonoje. Skambinu Ernestui – ir pas jį situacija panaši: 5–6 vieta. Rezultatas nedžiugina, bet tyliai tikimės patekti į dešimtuką. Ir štai – paskelbus rezultatus, netikėtai išgirstame, kad esame penkti! Malonus siurprizas!
Varžybos buvo sunkios – vėjas tikrai buvo prastas talkininkas šiandien. Tačiau tiek treniruotės, tiek pati diena davė solidų patirties bagažą. Ir tai jau yra laimėjimas. Žvejyba Birštone buvo smagi ir turininga!
