Ne, savo laikrodžio namie nepamiršau. Reikalas čia kitas. Žuvies aktyvumo pokyčius įprastai seku savuoju chronometru, tačiau šiandien jo beveik neprireikė. Užmeti meškerę ir jauti, kad viršūnėlė tuoj vėl pradės savo tango. Regis, jokių didelių stebuklų nedariau, žuvis tiesiog buvo aktyvi ir godžiai maitinosi, o aš tiesiog atsidūriau vietoje ir laiku.
Kol didžiausioji Lietuvos žvejų armijos dalis šiomis dienomis šturmuoja Nemuno žemupį, likusieji meškerės broliai, atitrūkę pusdieniui nuo savo šeimų, išsislapstė kas kur Kauno marių pakrantėse. Tarp jų ir aš. Kaip visada, pritrūko gerų trejeto valandų normaliai žūklei pasiruošti. Apie masalus pradėta galvoti tik šeštadienį popiet, kai dauguma žūklės reikmenų parduotuvių jau būna baigusios savo darbą. Dievo į medį, žinoma, neginsim ir kaltų neieškosim – niekas kitas nekaltas, tik aš pats. Tiesa, pernelyg tuščiai netaukšdamas apie visus pasiruošimo žūklei sunkumus ir rūpesčius, pasidalinsiu tik viena karčia patirtimi. Tikiu, kad tai vienas didelis atsitiktinumas, tačiau jau antrą kartą paeiliui nuvylė žūklės reikmenų parduotuvėje pirkto kasterio kokybė. Kitaip sakant, būkite atidūs – pakuotės išvaizda dar negarantuoja kokybiško jos turinio. Patarimas – nepirkite į ledo gabalą sušaldytos ar „išsipūtusios“ pakuotės – tinkama temperatūra ir vakuumas yra būtinos sąlygos kasterio kokybei palaikyti. Priešingu atveju gali būti nemaloniai nustebintas. Kruopščiai perploviau šiuos masalus prieš pat žūklę, tačiau patrynus juos tarp pirštų tvokstelėjo toks „aromatas“, kuriuo tikrai jokios žuvies nepriviliosi…
Na bet pakaks skųstis. Žodžiu, ties Neveronimis buvau apie penkias ryto. Vos juntamas vėjelis, rytinė vėsa ir savo nosis vandens paviršiuje kaišiojančios žuvys. Galiu tik pakartoti, kad jau važiuodamas į šią žūklę gyvenau nuojauta, kad šiandien reikalai klostys gerai. Taip ir buvo. Startavau šeštą – pradžiai geros penkios šėryklos, pakamšytos skandintomis musės lervomis. Žvejojamas atstumas itin patogus – vos kiek virš 20 metrų. Gylis taip pat simpatiškas – apie aštuonis metrus. Kitaip sakant, sportinė žūklė dugnine meškere pačiu tikriausiu ir smagiausiu savo pavidalu. Čiumpu į rankas savo 3,6 m. Browning Sphere kotelį (kurį daugelis yra praminę „šperomis“) ir siunčiu pirmuosius linkėjimus žuvims su keletu musės lervų ir trūklių. Atsakas greitas ir konkretus. Neišlaukiu nė minutės, kaip kabliuką pirmoji čiumpa delninė kuoja. Nors žuvis pirmu metimu – blogas ženklas, tačiau nuojauta, apie kurią jau minėjau ne kartą, leidžia į visa tai reaguoti ramiai. Po to seka delninis karšiukas, tada vėl kuoja… Chronometras buvo nustatytas trims minutėms, tačiau, nesumeluosiu, per visas šešias žūklės valandas šis laiko limitas ištiksėjo gal kokius penkis kartus. Žuvis po žuvies… Iš tokio gero gyvenimo galvoje pradėjo suktis mintys apie būdų stambesnei žuviai gaudyti paieškas. Bandžiau stambinti masalus, gausiau pakamšyti šėryklėlę, tačiau visi dienos standartai neperkopė kilogramo ribos. Matyt, didžiųjų karšių kaimenės pasuko neršto reikalais, o nuo kranto pasiekiamu atstumu šmirinėja tradiciniai Kauno marių puskaršiai. Kaip ten bebūtų, traukti tokius lengvu įrankiu taip pat labai smagu, o ir įskaitinių galvų (virš 700 gr. svėriusių) šiandien priskaičiavau septynias. Iš viso sugauti 56 žuveliokai – daug tai ar mažai (per šešias žvejybos valandas), spręskite jūs. Man jų plačiai šypsenai iki ausų tikrai pakako.
Tiesa, prie vandens šiandien būta dviejų banditų. Savo žvejybinę laimę šiandien bandė ir žieminės karšių žūklės Kauno mariose siaubas Aurelijus. Jo taip pat gyventa panašiomis realijomis – tai dažniau, tai rečiau kabaliojosi tai didesni, tai mažesni žuveliokai. Pagyvenę tokios nuotaikomis iki vidudienio, abu tuo pat metu išsiruošėme. Aurelijus minėjo, kad rytoj tą patį ruoželį aplankys dar kartą. Kas ten žino, galbūt pasirodys didieji…
Šiam kartui tiek! Iki kitų susitikimų prie vandens!
