Jeigu jūsų vardas Dalia arba Apolonijus, tikriausiai balandžio mėnuo jums asocijuojasi su artėjančiu vardadieniu. Na o aš kadangi vardadienio balandį nešvenčiu, man šis mėnuo primena apie Skirvytės upėje kimbančius karšius. Kai tik sužinojau, kad Skirvytėje nebereikia šėryklos rišti prie statybinio bloko, kad srovė nenuneštų jos iki Klaipėdos apylinkių, ir jau pradėjo kibti karšiai, nesusilaikiau vietoje ir nubėgau prie kalendoriaus, pažiūrėti, kada bus šeštadienis ir galėsiu sėdėti ant platformos su „feederiu“ rankoje. Kadangi buvo pirmadienis, labai neapsidžiaugiau, bet užtat buvo pakankamai laiko pasiruošti. Tad per visą savaitę galėjau susirišti krūvą pavadėlių, susiplanuoti jaukų kombinacijas, užsisakyti gyvų masalų, susirinkti meškeres iš sandėlio po rūsčios žiemos ir pan. Tad nieko nelaukęs vėlyvą penktadienį tuo ir užsiėmiau.
Taigi šeštadienio ryte, važiuojant link upės ir pažiūrėjus, kad jau po 8-os valandos ryto, supratau, kad rasti vietos bus problemiška. Tikslas buvo nuvažiuoti už vadinamojo „už posūkio“ ir pabandyti susirasti laisvą plotelį. Betoninės krantinės plote tai padaryti buvo pakankamai sunku, todėl važiavau tolyn miško link. Deja, ten nebuvo nei vietų, nei miško. Kadangi visi medžiai 2-os krantinės pabaigoje iškirsti, atsirado daugiau vietų žvejybai ir begalė kelmų, kur nesunkiai prakiurdysite savo Subaru karterį. Aš karterio nesugadinau, tačiau man puikiai sekėsi lankstyti savo 2006 metų Toyota bamperį į medžių šakas. Bamperio garsai man kuždėjo, kad laikas sustoti ir ieškoti žūklavietės. Tiesa, nors minėjau, kad vietų pasidarė daugiau, tačiau mano atvykimo laikas nekoreliavo su patogia vieta. Pasisekė, kad ryte į bagažinę buvau įsimetęs bridkelnes ir pedaną. Todėl be didelių sunkumų (nepaisant to, kad reikėjo neštis visus daiktus apie 100 m iki vietos per miškovežiais išardytą miško paklotę), prasiskverbiau tarp nendrių ir susistačiau savo pastolius.
Pasistačius įrangą, teko paplušėti, kol radau dugną. Nors srovė ne tokia ir baisi, tačiau 130 gr. skenavimo šviną apie 45 m. atstumu nuo kranto nesunkiai traukia upės tėkmė. Tad gero dugno reikėjo paieškoti arčiau. „Gero“ dugno nebuvo niekur… Lygesnis dugnas būtų buvęs žvyro karjere ant skaldos krūvos, todėl tiesiog radau distanciją, kur galima žvejoti su 100 gramų šėryklėle ir sėdau bandyti. Po neilgo startinio šėrimo išskraidinau pavadėlį su kabliuku, laukdamas išganingojo viršūnėlės šokio. Pirmi du metimai ir du karšiokai jau siete. Po tokios pradžios ateina mintys, kad reikės daugiau stovėti ant platformos nei sėdėti, tačiau po to sekę 3-ias, 4-as, 5-as, 10-as metimai – buvo tušti. Pradėjau galvoti apie tai, kad reikia keisti distanciją arba žvejybos tašką. Tačiau iškart po šių minčių viršūnėlė vėl pradėjo atlikinėti savo pareigą. Dar keli karšiokai ir vėl pauzė. Tada dar keli ir vėl… O vėliau pauzės baigėsi ir prasidėjo tik žvejyba. Iki pat paskutinio metimo teko kovoti su piktais pavasariniais Skirvytės karšiais. Tiesa, kovoti reikėjo ir su karšių prie kranto laukiančiomis nendrėmis, į kurias jie labai noriai tempė valą ir sėkmingai atsikabindavo. O paskutinis metimas buvo tada, kada ant kabliuko uždėjau paskutinį turimą slieką.
Kokia buvo žūklės taktika? Jokios. Jauką paėmiau pirmą pasitaikiusį po ranka, kuris liko atidarytas dar nuo pernai metų, masalui naudojau tikrus lietuviškus „mėšlinukus“ (tokių sliekų galima lengvai rasti kaimynės, kurios vardas dažniausiai Zofija, komposto dėžėje), pavadėlį pasirinkau 1,5 m ilgio, 0,13 mm storio, o kabliukas 10-o nr. Turėjau musės lervų ir „pinkučių“, jas karpiau gausiai į jauką, nors nemanau, kad šiuo metu tai kažką stipriai keičia. Tiesiog dabar toks laikas, kai nieko galvoti nereikia, o karšis puikiai kimba žemupyje. Tad pasimėgaukime šia trumpa akimirka ir pažvejokime lengvai, apie nieką negalvodami. O vėliau po neršto, galėsime vėl sukti galvas, kiek chemikalų pilsime į jauką arba kokio ilgumo turi būti sukarpytas sliekas, kad priviliotume įnoringą plačiašonį.
Iki kitų kartų!
