Tokia visai (ne)tikusia parafraze apie visus kelius, vedančius į švenčiausiąjį miestą Jeruzalę, pabandysiu perteikti emocinį ir protinį dviejų pastarųjų savo žūklių vertinimą. Žmogus jau toks sutvėrimas – vos šypteli pro debesį sėkmė, jis iškart pasaulį užkariaut ruošiasi. Kelis kartus paskaičiavęs savo sugautus karšius dešimtimis, pamaniau, kad laikas kelti sparnus ir leisti į terra incognita paieškas. Juk viena esminių sąlygų savo žvejybiniam IQ pakelti yra komfortinių žvejybos sąlygų vengimas – nauji vandenys, naujos realijos, naujos vietos, nauja specifika, o tikslas tas pats – užpildyti mažiausiai du sieto skyrius žuvimi. Taigi, “perpratęs” Neveronių ruožą, vieną sekmadienio popietę išsiruošiau į kryžiaus žygį prieš Darsūniškio karosus. Minties būta pabandyti vietą, kur Nemunas-Kauno marios suka vingį. Gylių horizontas nedidelis (iki 5 metrų), rami Nemuno srovė ir gausi priekrantės žolija, – ko daugiau reikia sėkmingai karosų medžioklei. Kaip ir nemaža dalis pastarojo meto mano žūklių, taip ir ši suplanuota ekspromtu. Sekmadienio vidudienį susimetu mantą ir skuodžiu iš Vilniaus. Pakeliui prakošia visų išsiilgtas lietus, stabteliu degalinėj šiek tiek kuro ir gėralų ir galiausiai po dar dvidešimties minučių pasiekiu galutinį tašką. Planuotoji vieta užimta. Pasilabinu su ten sėdinčiais vyriokais ir pasiteirauju apie šios dienos realijas. Entuziazmo iš pastarųjų nedaug – krante daugiau nudvėsusių karosų nei sugautų. Sukimba vienas kitas karosas, bet tik ant musės lervų. Ką gi, imu į rankas deeperinę meškerę ir einu tikrinti kitų ruožų. Sustoju ties vieta, kur aptinku kiek toliau nuo kranto esantį perkritimą nuo 4 į 5 metrus. Be to, čia ekrane matyti šiek tiek žuvų simbolių. Susinešu daiktus ir imuosi savo gerai apgalvotos taktikos. Su trintuve sutrinu pakelį virtų žirnių, pramaišau juos su žaliomis mikropeletėmis ir negyvomis musės lervomis. Imu pačią didžiausią Prestono šėryklą ir sumetu solidžią porciją stambiafrakcio jauko į tašką. Po to, iš šėriminės meškerės pernešu atstumą ant darbinės ir įsitaisau ant platformos. Pirma, ką reikėtų pastebėti, tai santykiniu požiūriu kur kas mažesnė koncentracija žuvies. Jokiu būdu neieškau pasiteisinimo, tiesiog tai gal labiau bendras pastebėjimas. Taigi, po entuziastingos pradžios prasidėjo ilgas ir nuobodus laukimas. Visos pritaikytos taktinės žinios išvirto keletu sugautų pūgžlių – kad ir ką besistengiau daryti, niekas neveikė. Išsėdėjau nuo 15:00 popiet iki 21:00 vakaro. Kantrybės mokykla gera, bet kai ją lydi pavieniai pūgžliai, beprasmybės jausmas didžiulis. Kiek ir kokių apmąstymų buvo grįžtant namo, detalizuoti turbūt neverta.
Koks galėtų būti vaistas nuo tokių Sizifo kančių, suprantama, nuspėti nesunku. Neprabėgus nė savaitėlei aš vėl prie seno gero Neveronių ruožo. Viltys visai kitos, nuotaika taip pat. Vėl imuosi tos pačios taktikos ir pradedu žūklę nuo solidaus pirminio jaukinimo. Tiesa, šįkart prie vandens atsiduriu ankstyvą rytą dar iki saulės patekėjimo. Pozityvo įkvepia ir vandens paviršiuje išnyranti pavienė karšio nugara. Juk lengviau pagauti žuvį ten, kur jos yra. Geras pusvalandis po užšėrimo ir pirmas kibimas „atiduok meškerę“ – čiumpu už meškerės, bet žuvies nejaučiu – neatlaikė mano 0,1 pavadėlis. Greitomis užsirišu naują ir metu atgal į tašką ir…. Užeina tirštas it dūmai rūkas. Nebematyti kito kranto orientyrų, ima krėsti drebulys, o žuvis tiesiog dingsta. Vėl suku ratais kvadratais visas kombinacijas, tačiau žuvis į nieką nereaguoja. Jei po pirmo kibimo dar ir buvo likę kažkiek savivertės likučių, tai per geras 3 rūko valandas jų visai nebeliko. Rymai ant platformos tarsi pajuokai, – kad visi iš toli gerai matytų 😊 Paguoda tik ta, kad šalia įsitaisiusius tradicinės metodikos žvejus ištikęs tas pats likimas. Rūkui prasisklaidžius, galiausiai sulaukiu dar vieno kibimo – šįkart viskas tvarkingai. Po keleto minučių į savo sietą paleidžiu gero kilogramo karšį, o po to vėl tyla ir ramuma. Mano žvejybinius kraštutinumus harmoningai papildo gamta – kaulus kiaurai vėrusį rūką pakeitė bevėjė kaitra. Neseniai drebėjęs it lapas, dabar kepi kaip blynas. Ačiū Dievui, bet visas tas kančias šiek tiek palengvino dar du kibimai. Pastarieji galėtų būti visos šios mano tirados vinis. Reikalas tas, kad sulaukiu dar vieno bandymo pavogti meškerę, – pakertu ir vėl nieko, vėl pavadėlis dievams. Persirišu ir greitomis permetu. Vėl griežtas kibimas, bet šįkart kontaktas su žuvimi užmegztas ir jaučiu, kad pastaroji ne iš mažųjų. Po kiek ilgesnės kovos į graibšto galvą pasemiu gerų 2kg+ karšį. Kas galėtų pagalvoti, bet jo lūpose randu du kabliukus. Neįtikėtina, bet ką tik mano pavadėlį nuplėšęs plačiašonis nesibodėjo tuoj pat kibti dar kartą – tarsi nieko nebūtų nutikę. Gyveni žmogus ir stebiesi. Turbūt ir dabar ne visi patikės, kad taip iš tikrųjų galėjo būti. Galop, sūnaus paklydėlio kelionė namo iš Darsūnų į Neveronis paliko dar daugiau klausimų nei atsakymų. Pažinti žuvies elgseną, besikeičiančias žūklės sąlygas ir į tai operatyviai reaguoti taktiniais sprendimas – pagrindinė žvejo kompetencijos sąlyga. Dėl šios priežasties mėgėjiška žūklė ir yra žavi, ji visada patausoja sau nežinomų kintamųjų, kurių suvaikyti (kaip ir tiksliai numatyti orus ilgesniam laikui į priekį) turbūt negali net ir labiausiai patyręs žvejys. Ko tu negali perprasti ir įveikti, esi priverstas gerbti. Minčių ir apmąstymų daug… Neklauskite, apie ką… 😊
Evaldas Švageris


















