Atsitiko taip, kad Jono sūnui teko Joninės sutikti ne gimtinėje, bet vis tiek netoli Nemuno. Kai Nemunas netoliese, nuodėmė būtų jo neaplankyti. Kaip sakoma, mes prie Nemuno užaugę kitaip žiūrim į mūsų upių tėvą. Smagu gaudyti mariose, ežeruose, bet Nemunas yra Nemunas. Tekanti saulė, sraunus vanduo – idiliškas ryto vaizdas… Ko dar reikėtų? Na nebent karšio kibimo 🙂
Taigi šį kartą atsidūriau netoli Jurbarko ir nusprendžiau išbandyti jau keletą metų negaudytą vietą ties Kukarske. Joninių naktis, trumpiausia naktis, tad nusprendžiau, kad nėra ko ilgai miegoti ir trečiai valandai nusistačiau žadintuvą. Ką jūs manote, numigęs porą valandėlių, pabundu 5 min. prieš žadintuvą ir visi miegai greit pamirštami, tikslas aiškus – Nemunas 🙂 Pasidarau kavos, užsimaišau jauką ir lekiu Nemuno link. Tikrai stebuklingas metas birželis, – pusė keturių, o jau švinta ir aš jau prie vandens. Tikrinu žinomas dambas, bet viskas užimta. Pilna naktinėjančių, bet pasigirti nelabai kuo turinčių kolegų. Pravažiavęs visą ruožą randu laisvą vietą ir nelabai daugiau opcijų turėdamas parkuojuosi ir nešuosi mantą. Pakeliui suprantu, kad neturiu feeder armo, kurį palikau namuose.
Vieta nelabai sužavėjo – nedidelė dambelė, praktiškai tiesioji. Skanuodamas dugną, maždaug už 22 m. randu perkritimą ir pradedu pradinį jaukinimą. Gylis nedidelis – apie 1,5 – 1,8 m. Pradžiai paduodu nekarpytų gyvų masalų, taip pat stambiai frakcijai kukurūzų. Deja supratau, kad padariau kvailą klaidą ir truputį perdrėkinau jauką, o, kaip tyčia, daugiau jauko neturėjau.
Sumetęs 7 didesnes šėryklas, kabinu 1,5 m. ilgio ir 0,12 diametro pavadį su 12 dydžio A1 kabliu ir pradedu. Pirmas metimas ir iškart ataka. Deja nerelizuota, bet matyti, kad čia „elektrikų” darbeliai. Antras metimas ir vėl ataka, – krante raudelė. Taip gerą valandą smulkmė nedavė ramybės, kol galiausiai aprimo. Bandžiau pasikeist į uždaro tipo šėryklą, bet smulkmė vis tiek neatstojo, akimirksniu atakuodavo nusileidusį masalą. Pradėjus ant kablio mauti kukurūzą, pavyko truputį padidinti sprindines kuojeles į delnines, bet gi ne jų aš atvažiavau. Po geros valandėlės prisiminiau vieno Skirvytėje sutikto žvejo patarimą – „4 uncijos, kuokštas sliekų ir duij į rusyno pusę.”
Tai ne tas žvejybos būdas, kuriuo tikėčiau šiandien, bet, pagalvojau, maža ką beprarasiu, gal iš tiesų karšis nori rimtos porcijos sliekų, pagardintų kukurūzu. Ilgai nesvarstęs pasistačiau šalia antrą meškerę su 10 numerio kabliu ir 0,14 pavadžiu. Uždėjau 3 uncijų šviną na ir duij šįkart į Jurbarko pusę. Nuo to momento prasidėjo konkurencija tarp senosios ir naujosios mokyklų 🙂 Užbėgant įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad naujoji tikslinio gaudymo mokykla laimėjo, bet, deja, karšio taip ir nepavyko pagauti. Su antrąją meškere sulaukiau tik dviejų kibimų – ešeriuko ir žiobriuko.
Žvejybos metu keitinėjau pavadžius, šėryklas, kombinacijos ant kablio, bet karšio taip ir nepavyko suvilioti. Įdienojus pavyko neblogai užkurti taškelį su žiobriukais, kurie labai mielai ragavo trūklį arba kasterį. Kartais prašokdavo šapalai ir kuojos. Įdomiai žuvis reagavo į didesnių laivų praplaukimą, kurių, regis, buvo trys. Praplaukus laivui, praktiškai pusvalandžiui kibimas dingdavo ir tekdavo naujai tašką užkūrinėti.
Tai tiek šį kartą žinių iš Nemuno. Veiksmo netrūko, tik ne tokio, kokio norėjau. Beje, per visą žvejybą mačiau tik vieną karšio išėjimą ir tai labai toli srovėje.
Nė žvyno kolegos!
Ričardas Tenenė





