Vakaro patruliai

Kadangi pirmą kartą nuo pedano nenuvirtau, bangos nenuplovė, o ir joks Kauno marių monstras nenutraukė, nusprendžiau jį išbandyti antrąkart. Šįsyk pagelbėjo šiltas oras ir šiltas vanduo, nes nereikėjo savo kailiu įsitikinti, ar guminių batų lopas buvo tinkamai priklijuotas 🙂 Antradienio popietę atlėkiau į gerai žinomą vietą. Atvykus prie vandens pirmieji vaizdai nenudžiugino. Vanduo pakilęs, priekrantėj jau ir bepradedąs žydėti, o ant kranto – krūva negyvų karosų. Kadangi atvykau ankstėliau, užėmiau vietą klubiečiui Giedriui, kuris prisijungė už keletos valandėlių.
Kaip visada, valandėlė statyboms ir aš jau užsikabarojęs ant „sosto” 🙂 Pirmos pašarinės šėryklos su trūkliais ir karpytomis musės lervomis keliauja į tašką. Gaudau viena meškere, taškas pasirinktas prieš paranadę ties pereinamuoju ruožu į kriauklyną. Jaukas šį kartą, kaip juokaudamas rašiau, „Ričardo miksas” 🙂 Pabaigiau visus anksčiau turėtus jaukus, tad likučius teko suplakti į vieną, – aišku, viskas daugiau mažiau skirta karšiui.
Taigi, atlikus užšėrimą, prasidėjo didžiojo laukimo pradžia. Ilgai netrukusi pasirodė smulkmė: nedideli karšiukai, raudelės ir keletas jo didenybių – pūgžlių 🙂 Per pirmas kelias valandas nebuvo nė vieno rimto kibimo. Per tą laiką ir Giedrius atvyko bei sugebėjo pagauto vieną standartinį karšioką.
Po 3-4 liūdnų valandų pirmas „atiduok meškerę” kibimas. Pakirtus jaučiasi solidūs gelmių valdovo smūgiai. Galvoje mintys apie rekordinį karšį ir viltis, kad 0,1 mm pavadėlis atlaikys. Po gerų 3-4 minučių kovos pavyksta ištraukti žuvį į paviršių. Pasemiu karšį į graibštą, bet jis sugeba iššokti. Mintys ir žodžiai tuo metu skambėję mano galvoje šiamt tekstui netinkami 🙂 Bet, pasirodo, viskas gerai, vaikis niekur nepabėgo. Tikėjimas pavadėliu pasiteisino – jis buvo tvirtas ir susitvarkė su karšio išdaigomis bei žvejo neatsargumu. Galiausiai žuvis siete! Visiems iškilmingai apskelbiu, kad karšis turėtų siekti 3 kh. Tiesa, pasvėrus galiausiai paaiškėjo, kad tikrasis jo svoris buvo 2,2-2,3 kg 🙂 Iš pažiūros tikrai kandidatas į 3 kg, kaip kolega Giedrius juokavo, – manekenas, matyt, pasitaikė.
Po šitos dramos iškart dar vienas kibimas ir marių standartinukas atsiduria mano rankose. Na va pagaliau užsikurs taškas, pasirodė karšis. Šios mintys neduoda ramybės, – reikia paduoti į tašką gyvų ir dirbti. Dirbti tai dirbti, tačiau, kaip galiausiai paaiškėjo, tai ir buvo vakaro vinis, nes daugiau karšių nebuvo. Kad nebūtų liūdna, ramiai vakaroti neleido smulkmė. Beje, ji taip pat kibo super vangiai, – vienas timptelėjimas ir viskas (ir ramiai laukia, kol bus ištraukta ir amnestuota).
Tad tiek nuotykių šį kartą. Gal Giedrius papasakos savo istoriją ir paaiškins, kaip jis matė viską savo akimis.
Iki pasimatymo! Panašu, kad artimiausia išvyka bus į Nemuną ties Jurbarku. Sako, kad niekas nekimba ten, bet nepabandęs nesužinosi!

Nė žvyno, draugai!

Ričardas Tenenė