Šio sezono rekordas – 31!

   31 – toks skaičius, kad ir ne magiškas, užsidegė mano šiųmetės statistikos švieslentėje. Mėgėjiška žūklė – tarsi amerikietiški kalneliai, kuriais skriejant vieną akimirką kylama aukštyn, o kitą – krintama žemyn. Taigi, dar vienas rytas, dar vienas kelias Kauno marių link. Pakeliui užsuku į žūklės reikmenų parduotuves jauko ir masalų. Dar geros dvidešimt minučių ir pasuku jau gerai pramintu (pravažiuotu) keliu. Vos išlipęs iš mašinos sutinku po žūklės kulniuojantį vietinį senioką, kuris į mano klausimą apie ryto rezultatus patenkintu balsu tyliai prakošia „biški pagavau“ (suprask, kad laimikis tikrai vertas dėmesio ir pagarbos). Na o aš – paisant elementarios žvejybinės logikos – atsirandu visai neracionaliu laiku. Laikrodis rodo 10:30 – rytinis kibimas turėtų būti pasibaigęs, o iki vakarinio dar marios laiko. Maža to, iki vėlumos šįkart sėdėti neplanuoti. Nukulniuoju iki vandens, – lengvas brizas šiaušia marių paviršių, vanduo šiek tiek patirštintas žalumos ir aukštoko lygio nei įprastai. Žvejų beveik nėra, tik tolumoje matyti vienas tradiciniu būdu žvejojantis kolega. Susimaišau jaukus (Champion feed‘o), susirenčiu pastolius ir brendu savo sosto link. Sąlygos nepalyginamos su mano praėjusįkart turėtomis. Imu į rankas savo lengviausią Flagman‘o Grantham‘ą ir pradedu startinį jaukinimą. Geras pusvalandis ir prasideda pirmieji prisilietimai. Nedidelė kuojytė, pūgžliukas. Dar vienas linktelėjimas ir jaučiu, kad šįkart ant kabliuko dėdulė karšis (tiesa, nedidukas, standartinis). Dar dešimt minučių ir dar vienas linktelėjimas. Rezultatas vėl toks pats – dar vienas karšiokas. Taip pamažu įsisuka karusėlė – tuščių permetimų vis mažiau, o laukimas iki kibimo vis trumpesnis. Nejučia pasiekiu pirmąją dešimtį. Dar gera pusantros valandos ir jau skaičiuoju dvidešimtą galvą. Tokiais atvejais tiesiog atsiranda inercija ir automatinė pajauta, kad po metimo vėl lauks kibimas. Laikrodžiui pasiekus 17:00 ribą į graibštą pasemiu jubiliejinį 30-ąjį karšį. Jausmas tikrai smagus 😊 Tiesa, tuomet kibimas pradėjo lėtėti. Per likusias dvidešimt minučių pagaunu tik dar vieną karšį ir nežinia iš kur užklydusį plakį. Šiųmetis rekordas pasiektas – dar niekad tiek karšių Kauno mariose nebuvau pagavęs! Greitos nuotraukos (vienam fotografuoti laimikį laaaabai nepatogu) ir praktiškai visi karšiai keliauja atgal į marių platybes (namo paimu tik tas žuvis, kurios neberodo gyvybės ženklų). Žodžiu, žvejyba superinė, papuošianti vasaros sezono žvejybinę epopėją!

Nė žvyno visiems!

Evaldas Švageris