Senis ir jūra

    Šia aliuzija į garsiąją Ernesto Hemingvėjaus apysaką galima būtų taikliai įvardyti pagrindinę paskutinės mano žūklės mintį. Nors Ričardas dar savojo reportažo neparengė, tačiau, kiek užbėgdamas jam už akių, išsiduosiu, kad mudviejų susibėgimas prie gerai žinomos vietos kiek anksčiau man virto tikru košmaru. Maža to, kad susikumpęs sunkia širdimi stebėjau, kaip Ričardas sėkmingai štampuoja karšius (o aš vos vieną tesugebėjau iškrapštyti), tai dar ir susirgau. Sėdžiu tuokart ant platformos ir jaučiu, kaip krečia drebulys. Galima įsivaizduoti, koks puikus komplektas yra sirgti ir nieko nepagauti. Tad, neprabėgus nė trims dienoms, ryto ekspromtu išlekiu iš kaimo Kauno link su viltimi visaip kaip reabilituotis. Pirmadienio rytas ne pats tinkamiausias metas ieškoti masalų (nes iš anksto jais nebuvo pasirūpinta), todėl tenka sugaišti papildomo laiko porcija malantis po laikinosios sostinės žūklės reikmenų parduotuves. Tiesa, šįsyk ir naujų atradimų diena – pirmąsyk parduotuvės lentynoje pasirenku Champion Feed jaukus – 2 kg wonder yellow ir 1 kg feeder special. Dar gera sauja trūklių bei puslitris musės lervų ir galima sukti vandens link. O pasukus, – senį pasitinka tikrų tikriausia jūra – mūšos skalaujamų bangų putos ir štorminis vėjas tiesiai į veidą. Protingiausia tokiu oru būtų tiesiog apsisukti ir važiuoti namo, bet kai širdgėlos ir skolų tiek daug senis nepasiduoda ir leidžiasi aplinkybių srovės nešamas toliau. Jokios minties, kad pedaną būtų galima įsinešti toliau. Vienintelė paguoda tik tai, kad kiek nukritęs vandens lygis, todėl žvejybinius taškus pasiekti turėtų būti šiek tiek lengviau. Tačiau ne atstumas buvo didžiausias iššūkis. Kaip ten bebūtų, susirenčiu savo pastolius, užsidedu ant jų sostą, susinešu mantą ir bandau startuoti. Nors pedaną taikiausi pastatyti ties vieta, kur grįžtanti nuo kranto banga susilieja su iš marių ateinančiąja, tačiau didesnės naudos iš to neišpėšiau, – vis vien kas kelinta banga solidžiu smūgiu kantriai bando išversti mane iš sosto. Viena laimė, kad toptelėjo mintis įsimesti kiek sunkesnį silver water‘io šimtuką – apie jokius lengvus ir liaunus kotus šiandien negali būti nė kalbos. Taigi, baigiu pradinį jaukinimą, kabinu vieną musės lervą, kuokštelį trūklių ir pirmyn. Nors maksimaliai aukštai iškeliu meškerės laikiklį, tačiau galūnėlė šokinėja tarsi ant žarijų, o valas po geros minutės aplimpa žolėmis. Aš tai aš, savo priemonėmis vis vien kažkiek galėjau sumažinti su vandeniu kontaktuojančio valo ilgį, o štai šalia tradiciniu būdu žvejojęs kolega susidūrė su tikru galvosopiu. Jo būta sumanaus, atsiradusią problemą bandyta spręsti papildomais kuoliukais iškeliant valą ties užmesto valo viduriu. Vaizdas išties neblogas – tarsi džiovyklės rūbams džiauti padarytos. Visgi, ir tokiomis priemonėmis gamtos stichijos jam nugalėti nepavyko, – kantrybės taurei persipildžius kolega spjovė ir pasuko namo. Na o aš įnirtingai laikiausi minėtosios apysakos scenarijaus. Nežinau, ar naujų jaukų magija, ar dar nežinomi kiti veiksniai lėmė tai, kad po kurio laiko pakertu pirmąjį puskaršį (prieš tai pagavęs porą pūgžlių ir vieną kuojytę). Artėjant viduvieniui sugauti pirmą karšį ženklas kaip ir neblogas. Ir išties, po kurio laiko sulaukiu dar rimtesnio kibimo. Pakirtęs jaučiu, kad anam gale priešininkas rimtas. Kelios minutės darbo ir siete gerokai virš dviejų kilogramų siekiantis plačiašonis. Matyt, tai būta tų ženklų, kurie leido sukaupti daugiau kantrybės rezervų žvejybai tokiomis ekstremaliomis sąlygomis. Tarsi seniausias žvejybos žemupyje laikas – kiekvienas traukimas lydimas žolių ant valo girliandos, kurios akimirksniu užkemša viršūnėlės žiedus ir grasina ją sulaužyti. Metu kone visa jėga, kad tik kažkaip pramuščiau vėją (ar pataikau, kitas klausimas). Ir taip be galo – metimas, 2 minutės, žolių girlianda, valo valymas ir t.t. Pats vėjo pikas buvo vidurdienį, kai net su 50 gramų šėrykla sunkiai sekėsi pataikyti į šėriminio taško epicentrą. Bet gana skųstis, – kaip ten bebūtų, 11:00 dienos startavęs ir 17:00 vakaro baigęs dieninės sesijos finišo tiesiąją kertu su 9 galvomis siete, 3-4 atitrūkusiomis ties parandės žolėmis ir dar geru tuzinu nepakirstų / nepamatytų. Jei realizacija būtų geresnė, manau, buvo galima ir 15 galvų surinkti (ir visa tai štorminę dieną). Nors daugelis tokią žvejybą pamatę pasukiotų pirštą ties smilkiniu (saviironijos dėlei aš taip pat tai padariau), tačiau moralinė / psichologinė reabilitacijai po paskutinio karto nuo to tik saldesnė. Galėčiau cezariškai sušukti – veni, vidi, vici (atėjau, pamačiau, nugalėjau :D). Lai tai neskamba kaip savigyra, bet žūklei tokiomis ekstremaliomis sąlygos turbūt ne visi ryžtųsi. Bet kai reikia dozės, tai… 😊

Iki kitų kartų!

Evaldas Švageris