Sezono užbaigtuvės?

Stebėdami orų prognoze, matydami, kad galimai artėja šaltasis metas, ir nujausdami, kad artimiausiu metu žemę užklos sniegas su Evaldu nusprendėme leistis į baigiamąją šio sezono žūklę. Nors stebint paskutinių metų tendencijas tokie atsisveikinimai gali priminti SEL atsisveikinimo turus, kurie iki šios dienos nesibaigia 🙂 Iš vakaro susitikę ir aptarę strategiją, užbaigti sezoną nusprendėme Darsūniškyje. Ryte belaukdamas Evaldo apžvelgiau mantos kiekį ir supratęs, kad čia dar tikrai nėra maksimumas pagalvojau, kad greitu metu reiks arba keisti savo automobilius arba į žvejybą važinėti po vieną 🙂 Kaip klubiokams neseniai pakomentavo pasieniečiai, kur čia su tiek mantos kraustosi, taip ir mes susigrūdę mantą pajudėjome Kauno link. Neprivažiavus Vievio kelyje mus pasitinka kamštis ir tolumoje žybsinčios policijos, ugniagesių ir greitosios pagalbos automobilių šviesos. Nieko gero nežadanti pradžia ir skaudi avarija pavėlina mūsų atvykimą į vietą. Pamačius tokius vaizdus, jučia ar nejučia, supranti, kaip reikia džiaugtis tuo, ką turi, ir ta akimirka, kurioje esi. Atvykome prie vandens apie pusę septynių. Pakrantė jau buvo pilna nusėsta žvejų, todėl teko ieškoti laisvos vietos. Kiek pavažiavę randame laisvą ruožą, kur telpame dviese – Evaldas lipa ant pedano, o aš įsitaisau šalia. Kadangi kiek pavėlavome atvykti, skubame pradėti skenuoti dugną. Po antro metimo supratau, kad pas mane yra kliuvinys, o Evaldas sulaužo meškerės viršūnėlę. Pradžia puiki! Persirišę sistemas susirandame taškus ir pradedame jaukinimą. Po pirmų metimų jaučiu, kad srovė ima ridenti 40-50 ir net 60 gr. šėryklas mano žvejojame taške ir įremia jas į kliuvinį, kuris pasiima dar vieną auką – pirmas kibimas ir visa sistema lieka vandenyje. Dar kartą rišu ir bandau trauktis į kairę pusę, bet tai reiškia ir išėjimą iš pirminio taško. Kol aš bandau, Evaldas traukia pirmą KM standartinį karšį. Pabandęs gerą pusę valandos ir nesulaukęs kibimo išeinu į tolimesnę distanciją (apie 63 m.) Po pradinio jaukinimo pirmu metimu sulaukiu kibimo, nedidelio karšiuko. Vėliau ramuma, kol po geros valandos pirmas karšinis kibimas, bet, deja, ir vėl kliuvinys atlieka savo juodą darbą, todėl eilinė žuvis lieka vandenyje. Laimei, jau kitu metimu pavyksta ir man atsidaryti ir į krantą parvilkti standartinį marių karšioką. Padavęs į tašką karpytų muslervių, pajutau, kad visas veiksmas staiga nurimo. Nusprendžiu padidinti šėryklą ir gaudyti vien tik jauku. Po geros valandos, blėstant visoms likusioms viltims, atsiliepia gražus karšiukas, bet, deja, žuvis pavienė ir jos pastatyti į tašką nepavyksta. Kiek vėliau pagaunu dar vieną puskaršį ir krūvą pūgžlių. Tuo tarpu Evaldas gaudęs apie 45 m distancijoje, vėliau išėjo į 70 metrų, kur, anot jo, buvo šiek tiek sekliau. Prieš žvejybos pabaigą jam pavyko ištraukti dar vieną karšį ir keletą plakių. Šios žvejybos metu norėjosi daugiau eksperimentuoti su šėryklų tipais, paduodamo jauko ir gyvų kombinacijomis. Evaldas dirbo tik su kasteriu, aš su karpytomis musės ir trūklio lervomis. Trūkliai šėrykloje arba ant kablio akimirksniu priviliodavo pūgžlius. Pavadėlių ilgis ar kabliuko dydis, regis, nebuvo esminis faktorius. Be abejonės, gaudėme su 0,1 mm pavadėliais ir maksimaliai 14 dydžio kabliukais, o pavadėlio ilgis svyravo nuo 1 iki 1,5 m. Geriausiai ant kablio dirbo trys baltos musės lervos. Bent jau aš reakcijos sulaukiau naudodamas tik tokią masalų kombinaciją. Tai tiek žinių, sezonas užbaigtas, bet tas senas geras klausimas – „O tai gal dar išbėgsi į aikštelę?“ dar palieka vilčių, kad žiemos greitu metu nesulauksime ir dar bus galimybių pasidžiaugti gamta ir gera bičiulių kompanija prie vandens.