Du po 52…

Padaręs dienos pertrauką, kupinas vilčių po praeitos gan smagios žūklės vėl kraunu mantą į savo seną, bet vis dar patikimą automobilį. Gražus lapkričio 2-osios rytas nuteikia optimistiškai. 15 minučių ir daiktai automobilyje, dar 10 ir aš jau prie tvenkinio. Šiandien pirmąją dienos pusę nusprendžiau skirti ešerių paieškoms. Išplaukęs pasuku pirmos man žinomos duobelės link. Gerą pusvalanduką šukuoju dugną lėtais pravedimais (praktiškai vilkdamas masalą dugnu). Keičiu masalus, bet nesulaukiu nė mažiausio barkštelėjimo. Keičiu vietą, procesas tas pats, rezultatas, deja, irgi toks pat. Patikrinu dar porą duobelių, kol šis bevaisis procesas galiausiai atsibosta. Palieku viltis pagauti ešerį kartu su pora nutrauktų guminukų. Rankose sunkesnis spiningėlis, nutariau pabandyt palydekaut, gal dantytosios bus sukalbamesnės. Pasuku valtį užžėlusių tvenkinio vietų link. Atplaukus į vietą vaizdas toks, kad žuvautojų daugiau nei žuvų. Pradedu nuo metalinių vartyklių (vieno iš mano mėgstamiausių masalų). 15-20 metimų ir vėl jokio rezultato. Išbandau porą voblerių, jais irgi niekas nesidomi. Persimetu keliais žodžiais su pro šalį plaukiančiu žveju. „Kaip žvejyba? Ant ko gaudom?“ Sulaukiu atsakymo, kad ant guminuko pagauta viena vos leistiną ilgį pasiekusi lydekaitė. Dar kartą keičiu vietą ir vis dar bandau sugundyti margašonę įvairiomis vartyklėmis. Bet kai žinai, kad dėžutėje guli guma, kuri dar niekad nepaliko manęs be laimikio, kiti masalai ilgai vandenyje neužsibūna. Kabinu ant segtuko guminuką, švysteliu į vandenį vieną, antrą, trečia kartą, porą ritės apsisukimų ir… smūgis. Pakertu ir jaučiu, kad kitam gale spurda žuvis. Keliolika sekundžių lengvo pasipriešinimo ir valtyje atsiduria pirmoji plėšrūnė. Pamatuoju, nufotografuoju ir skubu paleisti ją atgal į gimtąją stichiją (ilgis – 52 cm). Pasiteisinus masalui, daugiau nebeeksperimentuoju. Šukuoju žolynus vieną po kito valandą, gal pusantros, bet daugiau jokių gyvybės ženklų nesulaukiu. Pasuku valtį namų pusėn. Netoli automobilio sutinku seną pažįstamą ir sustoju šnektelėti. Bešnekėdami dar pažvejojam gerą pusvalandį ir abu nusprendžiam, kad šiai dienai pakaks. Atsisveikinęs užmetu velkę ir pajudu automobilio link. Maždaug pusiaukelėje nuo smūgio staiga sulinksta spiningas. Vėl skubu pakirsti ir, laimei, kitam gale sulaukiu atsako. Neilgai trukus prie valties šono priparkuoju dar vieną nedidelę lydeką. Žuvies šiandien neimu, bet įdomumo dėlei nusprendžiu ją pamatuoti. Po greitos procedūros antroji tų pačių 52 cm lydekaitė nuneria į gelmę Tiek šiai dienai. Kraunu įrangą į automobilį ir jau galvoju, kur ir kada bandysiu savo laimę kitą kartą.