Kai įtraukia žvejybos sporto reikalai, varžybos, treniruotės, vėl varžybos, kartais norisi senos geros kėdutės. Susiruošėm nakčiai prie Kauno marių. Seniai lankyta vieta, kur daug inventoriaus imt nesinori, nes trukdo natūralios gamtinės kliūtys – reikia paėjėt ir dar nuo neblogo kalniuko nusileist. Kolegos jau vietas užėmė iš anksčiau, o aš, su šeimyna stebėjęs aviacijos šventėj „Air bandits“ pasirodymą , vakare planuoju Bream bandito pasirodymą. Visa manta telpa į rankas ir ant pečių, šoku į bridkelnes ir pirmyn. Vieta žolėta, ačiū kolegoms, kiek galėjo, tiek pravalė. Kad ištrauktum į šonus traukiančią žuvį, vis tik čia reikia įbristi ir kone jėga kelt ją iš žolių.
Vakare, prieš sutemas, nedidelis judesiukas, o visai sutemus – ramuma – aplink ir vandeny. Apie pirmą nakties strategiškai įsitaisau ant kėdės, užsistatau žadintuvą ankstyvai aušrai ir darau „išlaukimą“. Dėl viso pikto, prieš pučiant į akį, pasiimu meškerės valą į ranką, kad, jei kas, nieko nepramiegočiau.
Pažadino ne žadintuvas, o puskilogramio karšelis, užkibęs ir pradėjęs tampyti rankoje laikomą valą. Ryte pajaukinau papildomai, nes taškas miegojo kartu su manim. Išėjo taip, kad ir taškas, ir aš pabudom kartu. Ryte veiksmo buvo sočiai, papildžiau mūsų vadinamųjų įskaitinių sąskaitą 11 vienetų. Dar pradžiugino ir bonusiukas – 2,65 kg karšis, manau, šių metų Big fish‘as. Taktika paprasta, verčiau viską, ką turėjau: ir muslervės, ir trūkliai, ir netgi sliekas. Kai žuvis atplaukė, nemaišė jai nei stori pavadėliai, nei dideli kabliukai.
Trumpai drūtai – smagi naktinė išvyka prie Kauno marių.
