Kiekvienas žvejys, važiuodamas į žūklę, visų pirma tikisi gerai praleisti laiką ir atsipalaiduoti, nesikoncentruodamas vien į būsimą laimikį. Na bent jau visi taip sakome. Akivaizdu, kad žvejojant, besiilsint, norisi ką nors pagauti, todėl niekas nežvejoja tuščiu kabliuku. Dažnu atveju norisi gero kibimo, didelio žuvies svorio, gal net trofejinio laimikio. Tačiau šie lūkesčiai ne visada yra realūs. Kartais viena žūklė po kitos atneša kelias kuojas, sulūžusias viršūnėles, įklimpusį automobilį ir apskritai blogą dieną. Todėl tikrai dažnai daug kas pasvajojame, jog būtų nuostabu tiesiog atsisėsti ir pažvejoti išskirtinai didelių laimikių, kurie dažnai ir smagiai kibtų. Būtent tokiam tikslui galima pasinaudoti komercinių telkinių paslaugomis. Ten kur veisiamos įvairios ir stambios žuvys, ten kur didelė tikimybė pagauti gyvenimo laimikį, ten kur sėdi ir lauki, kol kažkas pradės vilkti meškerę į vandenį.
Būtent dėl šios priežasties mudu su Mažvydu nuvykome į Kelmės rajoną, į „Karpių žūklė – Plūsčios trofėjų“, pasigalynėti su steroidu prisipumpavusiais eršketais, karpiais ir kitomis žuvimis. „Plūsčios trofėjuje“ jau lankomės antrus metus iš eilės. Kai pernai pabandę kelias valandas pameškerioti, supratome, kad ten galima pasikabinti tikrai solidžių laimikių, nusprendėme ir šiemet pakartoti Plūsčios odisėją. Šįkart – kur kas labiau pasiruošę. Visu pirma, prisiruošėme prie vandens praleisti pusantros paros ir pažiūrėti, ką per tiek galima pagauti. Taigi apsiginklavome įvairiaspalviais „boiliukais“ ir „wafteriukais“, prisipirkome labai daug įvairaus skonio jauko ir susirišę „method“ tipo sistėmėles, pradėjome taikytis į Plūsčioje besislepiančius galiūnus. Vos tik atvykus ir dar nespėjus susidėti daiktų, Mažvydui toptelėjo greita ir puiki mintis padaryti „buką“ metimą bet kur. Be abejonės nieko nesitikėjome, tiesiog dirbome toliau. Tačiau jau po 3 minučių išgirdome ir pamatėme, kaip meškerė bando čiuožti į vandenį – pačiu pirmu metimu buvo pagautas apie kilogramą sveriantis lynas. Būtent jų ir eršketų šiame vandens telkinyje yra daugiausia. Tačiau ir be jų, Plūsčioje tikrai yra, ką pagauti.
Susirinkus įrangą, netrukus pajudėjo reikalai. Pagavome lynų, užkibo nemažas eršketas. Tačiau vakarėjant pradėjo kauptis debesys. Prasidėjo lietus. Nežinome, ar dėl to, ar dėl kokios kitos priežasties, tačiau kibimas dingo. Dingo visiškai ir dingo ilgam. Sutemo, vis dar lijo ir vis dar nekibo. Nuobodžiai lūkuriuojant tamsoje, stebėjau orų prognozę ir mačiau, kad lietus turėtų pasitraukti apie 02:00 nakties. Todė 23:30 nusprendžiau trumpam nusnausti automobilyje. Besitvarkydamas daiktus išgirdau, kaip Mažvydas staigiai griebė meškerę: „Turiu“. Prasidėjo ilgai laukta kova ir šįkart buvo aišku kad žuvis sveria ne kilogramą ir ne du. Vis dar lijo, o Mažvydas ilgai kovojo su žuvimi. Tuo tarpu aš su marškinėliais trumpomis rankovėmis stovėjau su graibštu ir blankioje šviesoje bandžiau įžiūrėti, kada žuvis priartės prie kranto. Po ilgos kovos vis dėl to pavyko iš tamsos iškrapštyti žuvį į šviesą. Tai buvo įspūdingas karpis. Pasidžiaugęs ir iš visų pusių nufotografavęs žuviną, šlapias kaip banginis po intensyvios treniruotės sporto salėje patraukiau į automobilį pasnausti ir pasišildyti. Jau po 5-ių minučiu gaunu žinutę, kad Mažvydas į graibštą priparkavo dar vieną, šįkart jau mažesnį, bet vis tiek gražų karpį. Kol sapnavau, kaip žavi šviesiaplaukė prancūzė man kepa kruasaną, Mažvydas tuo tarpu kovojo su galingomis žuvimis. Po karpio ištraukęs eršketą, turėjo kelis bandymus pavogti jo meškeres. Tačiau dėl jo greitos reakcijos, buvo pavogtos tik sistemėlės.
Antrą nakties pasikeitėme vietomis. Mažvydas pasakė, kad reikia tiesiog gaudyti su česnakiniu „boiliuku“ ir daugiau nieko nereikia daryti. Jo paklausęs, tą ir padariau. Po visų istorijų apie nešamas meškeres, nusprendžiau nemesti antros ir gaudyti su viena. Tačiau pusvalandį nesulaukęs kibimo, pagalvojau, kad tokio žuvies aktyvumo veikiausiai nebebus, todėl reikėtų užsimesti ir antrą kotą. Spaudžiant jauką į šėryklą, atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti – meškerė nuslydo nuo alkūnės, atsimušė į „feeder arm“ ir įkrito į vandenį. Spėjau pagriebti, tačiau aname gale jau nieko nebebuvo. Dar po pusvalandžio sekė eilinis kibimas, tačiau po neilgos kovos žuvies ištraukti nepavyko. Dar po kiek laiko – dar vienas kibimas, ilga kova (truko beveik pusvalandį), bet ir šis trofėjus neišvydo kranto. Iš viso turėjau keturis gerus kibimus, tačiau iki kranto nė viena iš jo kaltininkių neatkeliavo. Prašvitus papildomai pajaukinome taškus – visos viltys persikėlė į rytinį kibimą. Ankstyvą rytą neblogai kibo smulkios kuojos ir raudės. Reikia paminėti, kad Plūsčioje jų yra nemažai, todėl žvejoti čia „mikro wafteriais“ būtų labai netikslinga. Nebent jūsų tikslas pagauti gyvenimo raudę. Po kiek laiko pastebėjau atleistą valą, todėl pagalvojęs, kad aname krante eilinė smulki žuvis, neskubėdamas nuėjau jos pakirsti. Tačiau ten buvo tikrai ne kuoja. Vėl galinga žuvis ir vėl galinga kova. Tačiau šiuosyk žuvį pagaliau atkeliavo iki kranto. Išvyniojęs beveik visą valą, bet prie kranto pasidavęs, užkibo puikus šamas. Toks šamas stipriai pakėlė ūpą po nerealizuotų naktinių kibimų. Neslėpsiu – tai mano rekordinė žuvis. Didesnės kol kas nesu pagavęs. Po neilgos valandėlės užkibo dar vienas šamas. Šįkart trigubai mažesnis, bet vis tiek puikus ir atkaklus kovotojas. Mažvydui pavyko pagauti nemažai lynų. Tačiau saulei pakilus aukščiau, kibimas apstojo. Per visą likusią dieną iki 18:00 valandos pavyko ištraukti kelis lynus ir vieną nedidelį eršketą.
Pusantros paros prabėgo kaip pirštų spragtelėjimas. Buvo momentų, kai nekibo, tačiau akimirkos, kai kibo, atpirko viską. Labai dėkojame „Karpių žūklė – Plūsčios trofėjui“ už galimybę pakovoti su ten esančiais trofėjais. Dabar reikės ruoštis kitiems metams ir, be abejonės, išsikelti didesnių tikslų negu šiemet.
