Visi lietuviški vidurvasariai yra skirti automobilių vilkstinėms prie keltų nusidriekti ir pilvams beigi pakaušiams paplūdimiuose nusvilinti. Vos plačiau nusišypso saulutė, kaipmat poilsiautojų kaimenės pasuka pajūrin savo atostogų įprasminti. Kam reikia daugiau garso ir daugiau šviesų, tie renkasi Palangas ir Jūros šventes Klaipėdose, o kas mintija apie ramumą kaip esminę ir svarbiausia poilsio sąlygą, mieliau braidžioja po Kuršių nerijos kopų smėlį. Kaip jūros gyvenime nemačiusios varlės, visi vilniečiai, kauniečiai ir visi kiti -iečiai panyra į lengvą katarsį po ilgesnio laiko tarpo išvydę stipresnio vėjo krantan genamą bangą. Tokiomis akimirkomis „nejučiomis pajunti“ (smagus oksimoronas) savo menkumą arba didumą (čia jau kaip kam), nes tie akimi neaprėpiami jūros toliai norom nenorom priverčia mintelėti apie kažką nekasdieniško. Bet tai trunka geras dvi minutes, na gerai – tris, o po to jau „jučiomis“ grįžti prie buitiškesnės savianalizės, kurios centrinis klausimas yra itin banalus – ką čia nuveikus?…
Galbūt kai kam dviejų ar trijų minučių dairytis į Baltijos bangas neužtenka ir jie gali valandų valandas tįsoti ant smėlio iš pradžių pilvais, o paskui ir nugaromis į viršų, tačiau nemaža ir tokių, kurie dažniau dairosi į automobilio bagažinės kertes, kuriose tilptų bent vienas meškerykotėlis. Suprantama, duoklės duoklelės šeimai būtinos, bet vargu bau ar apie bendrąjį visų gėrį būtų galima kalbėti visa burna, jei visos atostogos vyktų tik pagal vienos krypties eismą. Laimė itin metafiziška sąvoka (nors kai kas rimtais veidais bando net jos indeksus skaičiuoti), todėl kiekvienas ją interpretuoja savaip. Jau ne dvi minutės ir ne trys su meškere prie Kuršmarių gali išspręsti daugybę savianalizės rebusų ir paversti gardesniu rytinį puodelį kavos. O jei dar pavyksta ką nors pagauti…
Šiais ritualais ir šiais rebusais metų metus gyvena ir maniškė šeima. Jau bene dešimtus metus apsistojam ten pat ir panašiu metu, todėl visas atostogų mechanizmas yra pasiekęs automatinės savireguliacijos lygį. Ankstesniais kartais rašydamas apie savo pameškeriojimus Juodkrantėje, vis užsimindavau apie savitą atostogautųjų-meškerės brolių gildiją, kuri visomis išgalėmis bando subalansuoti būtinuosius atostogų atributus. Tiesa, kasmet senųjų gildijos veidų vis mažėja – juos dėl vienokių ar kitokių priežasčių pakeičia kiti. Bendras įspūdis, kad žvejojančių apskritai mažiau – o galbūt tiesiog mes senstelėjom ir pernelyg sentimentaliai žvelgiame į čia atostogautas vasaras…
Iš senųjų mohikanų šiemet sutikau tik Remigijų – pusamžį akiniuotį, tokia pat balta galva kaip ir aš. Jis pats geriausias Juodkrantės vasarotojų-žvejų įkūnijimas – jo meškerės dūla namie visus metus ir naujam gyvenimui atgyja tik atvykus prieš Kuršmarių. Kiekvieną mielą rytą rasi jį susikūprinusį ant žvejų kaimelio krantinės (kaip mes sakome – „prie stadiono“). Visas atostogų dienas – tarsi į darbą nuo penktos ryto. Remigijus labai sąmojingai pagrindžia tokio savo atkaklumo ir nuoseklumo dingstį – „žvejoju kartą metuose, todėl turiu atsižvejoti tiek, kad iki kitų atostogų Juodkrantėj vėl nebenorėčiau“. Žiū, jei visi vėjai ir srovės palankūs, sau įprasta ramia ir neskubia maniera šis veteranas per rytinę pamainą susirenka tris ar keturias gražesnes karšių galvas. Ir žvejojama paprastų paprasčiausiai – du lengvi feederiukai, monofilamentinis valas, švinukas ir po kelis sliekus ant kablio. Aš pats jaučiu pareigą kiekvieną rytą – nesvarbu ar po savos žvejybos, ar tiesiog iš lovos išgriuvęs – nueiti pasilabinti ir aptarti naujausias žvejybines realijas. Pastarosios aiškiai matyti iš Remigijaus kibiro – jei jis apverstas dugnu į viršų, vadinasi, kabaliojasi tik maži ešeriukai ir pūgžliai, o jei atvirkščiai – veikiausiai vienas kitas karšelis jau pasigavo. Juokaudamas sakau jam, kad jau iš toli, burnos daug neaušinant, galima sužinoti kas ir kaip – pažiūrėjai į Remigijaus kibirą ir viskas aišku. Kadangi namolio išvykome tą pačią dieną, galiu pasakyti, kad veterano vardą šis meškeriotojas tikrai pateisino ir šiemet.
Na o aš prie vandens per šias atostogas pasirodžiau itin epizodiškai. Jau buvau sulaukęs strėlių iš klubo galvos Ričardo apie jokiais pasiteisinimais nebepagrindžiamą netvarką, kuria privalu ištaisyti – paprastai sakant, nedaryti gėdos nei sau, nei kitiems ir „grįžti į šeimą“ (ne apie namiškius, žinoma, čia kalbama). Reikalas tas, kad į pajūrį kartu su atostogomis atsitempiau darbų maišą, kuris neleido nei dorai atsipalaiduoti, nei išvėdinti žvejybomis savo minčių pamariuose. Iš viso buvau rimčiau išlėkęs dusyk – abu kartus kiek atokiau žvejų kaimelio. Vietiniai tą ruožą, regis, vadina „prie daigyno“, bet negaliu to patvirtinti šimtu procentų. Jei trumpai drūtai – tai mudviejų su Ričardu (kai atostogas Juodkrantėje su šeimynomis leisdavome kartu) pamėgta vietelė, kurioje ankstyvais rytais dažnai lankosi sportiški 1kg+ karosai. Turėjau penkias dėžutes sliekų, penkis kilogramus jauko (maišiau visada Renmar ir Champion Feed) ir iš Lauryno įsigytą Drennaną. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad tokio galingo koto šiemet nereikėjo – srovės beveik nebuvo, todėl sėkmingai buvo galima gaudyti 50 gr. šėryklėlėmis. Ant kranto pirmąsyk pasirodžiau apie pusę šešių – greitas jauko sumaišymas ir sudrėkinimas bei dar greitesnė dugno patikra svareliu. Ankstesniais metais šioje žūklavietėje buvo gausu žolių, todėl taško pasirinkimas būdavo ribotas. Dabar gi situacija geresnė – prieš kriauklyną patogiu atstumu (~45 m) randu švaresnio dugno ruoželį ir ten nieko negalvodamas siunčiu pirmąsias jauko siuntas. Gyvųjų masalų – tik ant kablio. Jokių didelių strategijų ir taktikų – visa žvejybinė manta tik pati būtiniausia (žvejybinio išlikimo rinkinėlis, galima sakyti).
Pasijaukinu ir be didesnių lūkesčių sėdu ant kibiro (nepagalvokit nieko bloga – tiesiog kėdei vietos bagažinėje pritrūko), pasiskolinto iš namo, kuriame apsistojome, šeimininkų. Visgi prastovėt geras keturias valandas nėra itin smagus reikalas, todėl kiekviena proga geriau patausoti savo kojas. Po pirmųjų švystelėjimų netrunku sulaukti smulkmės atsako – ant kablio pradeda kartis piršto dydžio pūgžliukai ir vienas kitas ešeriukas. Kai lūkesčiais ir viltimis padebesiai neramstomi, bendrajai ramybei ir tokių pradžiai pakanka – kad tik yra veiksmo ir nereikia tuščiai vypsoti į mirusią meškerės viršūnėlę. Bet tokios bėdos kamavo tik pusvalandį – o po to… Kas turėję rimtesnių reikalų su karosais, man paantrins, kad šių žvynuočių kibimo nesumaišysi su karšiniais. Atakos ir smūgiai – reto stiprumo ir išraiškingumo – tarsi kas katerį anam gale būtų prikabinęs. Buvau beužsižiopsąs į dausas, kai maniškį Drennaną kažkas nusprendė tiesiogine ta žodžio prasme nusitempti į marias. Žvėrys, o ne žuvys! Pagrindinė mano klaida – neturėtas storesnis nei 0,14 mm pavadėlio valas. Jei nemeluoju, iš viso buvo nuplėšti gal 5-6 pavadžiai. Pakerti ir tiesiog nespėji nieko padaryti – nei klipso nuėmimas, nei papildoma amortizacija meškere negelbsti. Užtat adrenalino…. Kadangi didesnės konkurencijos aplink nebuvo (vietiniai ir kiti atostogaujantys žvejai jauko žūklei nenaudoja), netrukau pajusti, kad žuvis aiškiai susikoncentravo manam taške. Jei būtų padaryta mažiau klaidų, ypač realizacijos, matyt, pirmoji diena būtų vainikuota 10+ sportinių žuvų galvų (tarp karosų įsimaišydavo vienas kitas įskaitinis karšiokas).
Antrasis rytas išsiskyrė kitu įdomiu ir atskiro paminėjimo vertu niuansu. Nors žvejota antrą dieną iš eilės toje pačioje vietoje ir ta pačia sistemėle, tačiau kibimų realizacijos problemika įgijo naują pobūdį. Pavadėliai nebeplėšiami, nes banaliai žuvies nepavyksta pakirsti (kabliukai pakeisti naujais). Kibimai tokie pat žvėriški („atiduok meškerę“), bet kertu – ir nieko. Grubesnis elgesys ne mano būdui, tačiau po ketvirtos ar penktos nepakirstos žvėriškos atakos, susiradau patį drūčiausią iš turimų „hakų“ ir nesidrovėdamas pririšau prie pavadėlio. Sunkiai įsivaizduočiau save gaudantį tokiais kabliais Kauno mariose, bet va čia – tai buvo vienintelis išsigelbėjimo ratas. Reikalai pasitvarkė ir karosinės dainos vėl suskambo naujai. Tiesa, dar vienas momentas – antrąją dieną karosą sugavau pirmu metimu, tačiau po akimirkos užslinkus rūkui, viskas nurimo gerai pora valandų. Akivaizdu, kad žuvims toks staigus meteorologinių sąlygų pasikeitimas nepatiko – kol nesimatė pragiedrulių, tol gyvybę taške palaikė tik pirštiniai pūgžliokai. O po to – tarsi kas magiškai būtų mostelėjęs lazdele, kur buvę, kur nebuvę sugrįžo karosai. Džiaugiausi švente savo kieme geras dvi valandas – tai visomis prasmėmis buvo itin sportiška žvejyba. Prisipažinsiu, kad šiomis akimirkomis trumpam iš galvos buvo išgaravę visi projektiniai darbai (visgi kokia didžiulė tos žūklės galia).
Jei ir jūs norėtumėte tapti Juodkrantės „atostoginių“ gildijos nariu, scenarijus labai paprastas. Dugninė meškerės, poilsiaujamų dienų skaičių atitinkantis sliekų dėžučių kiekis ir stovelis. Nuo savęs aš visgi rekomenduočiau pasiimti 3-4 kilogramus jauko ir pabandyti laimę kiek atokiau paties miestelio. Ten bus ramiau, nesijausite eksponatu ir turėsite daugiau galimybių susigrumti su karosais. Geriausia laimę bandyti rytais – nuo kokios penktos iki devintos. Jei viską padarysite teisingai, anksčiau ar vėliau rimtesnė žuvis taške turėtų pasirodyti. Po visko, žinoma, būtinosios šeimos pareigos – pėdinimas iki jūros, dviračiai (jei tokių turite), laikais su mažaisiais žaidimų aikštelėse, pasivaikščiojimas ilgąją Juodkrantės krantine, vakarienė viename šio miestelio restoranų ir ekskursijos laivu iki Nidos ar Pervalkos (regis, nieko nepamiršau). Jei visi šie punktai įvykdomi, tai ir švenčiausieji dievai neužsirūstina, ir pati žūklė malonesnė. Kaip šiemet juokavau klubo bičiuliams – „atostoginiai“ turi būti išmokami visiems. Tai, regis, šiemet ir pavyko padaryti. Žodžiu, kas dar lėksit šiemet į Juodkrantę, įsimeskit meškeres!
