Reabilitacijos paieškos arba žuvų vakarėlis

Atostogos jau į pabaigą, o žvejybos, kuri būtų verta žvejybos vardo, taip ir neturėjau… Dar prieš atostogas išbandyta Akmena (ežeras), kurioje, deja, tik sprindžio dydžio kuojų vakarėlis… Per atostogas su šeimyna prie jūros meškeres palikau bagažinėje – nebuvo nei noro, nei laiko žuvaut. Dėl to labai nesisielojau, nes žinojau, kad vos grįžę iš pajūrio persikrausime mantą ir lėksim kelioms paroms stovyklauti prie Siesarčio ežero. Ten jau būta ir karšių bei kitų žuvų pagauta labai nesistengiant… O bet tačiau, apie save vėl priminė Merfio dėsnis. Taip jau būna – kuo daugiau vilčių dedi, tuo didesnis šnipštas išeina…

Na gerai, nebuvo taip blogai, nes pagavau kosminio dydžio kuoją (tikrai asmeninis rekordas), bet ja viskas ir baigėsi. Juk nenorit skaityt apie dar vieną sprindinių kuojų balių… Likau nesupratęs, sumišęs ir kiek pažemintu žvejo ego… Žuvies ten išties daug, pats mačiau, kaip prie manęs ant gretimo tiltelio pagavo karšių. Stovyklavietės šeimininkas taip pat minėjo, kad savaitgalį buvo pagauti keli gražūs egzemplioriai po 2kg+… Bet palikim visa tai praeityje… Tiesa, žuvienė iš riebios kuojos išėjo puiki. Galėčiau ją vadinti mudviejų su žmona stovyklavimo tradicija – AČIŪ Jai už tai.

Dienos nenumaldomai bėga ir paskutinis savaitgalis prieš darbus. Mintys sukasi galvoje, kaip reabilituotis ir kur? Į Kauno marias vienam kol kas nedrąsu, todėl mintis nulėkti kažkur arčiau.. Visgi, upė ar ežeras? Tokia nežinia gyvendamas, pradedu ruoštis šeštadienio žvejybai: perku masalus, renkuosi jauką, kuris patiktų karšiui ir tikrai veiktų, permąstau visus galimus vietos pasirinkimo variantus. Ta proga brūkšteliu žinutę klubiokui, gal kas girdėt Akmenoj? Bet karšis ten vis dar tyli arba tiesiog tyli tie, kas jų pagauna.

Galiausiai viskas suruošta: jaukas paruoštas, automobilis pakrautas iš vakaro. Lieka viena mažytė bėda – vis dar nežinau, kur važiuot. Viduje kirba, kad reabilitacijos reikia ieškoti prie upės… Kiek nusnaudus, 03:50 suskamba žadintuvas. Kol kaista vanduo kavai, pagaliau apsisprendžiu. Šiltuoju metų laiku niekad nebuvau daugumai vilniečių itin gerai žinomoje vietoje – prie Vievio tilto. O ir būta ten vos dusyk ankstyvą pavasarį (abukart likau su „baronkomis“). Girdėta, kad ten pagauna gražių karšių…

Kava užplikyta, kuprinė ant pečių, sėdu į automobilį ir pasileidžiu dar žibintų apšviestomis gatvėmis tikslo link. Tekę girdėti, kad ten ir gražių šapalų pagauna. Jaukas mano karšinis, saldus (pasaldintas karameline melasa). Nelabai nutuokiu, kokį jauką reikėtų šapalui parinkti, žinau tik tiek, kad jie mėgsta batoną ir kukurūzus. Žvejojant karšius, dažnai jų papuola. Per daug nesijaudinu, papildysiu jauką kukurūzais ir, jei ką, bandysiu vilioti ne tik karšį, bet ir storasprandį.

Atvažiuoju į vietą ir randu jau du automobilius. Kiek nuliūstu, nes galbūt teks keisti vietą… Susirenku kalną mantos ir nesuprantu, kur eiti – viskas taip užžėlę ir apaugę, kad vietos neįmanu pažinti… Matau lyg ir takelį palei upę, bet pavasariais, regis, jis apsemtas būna… Renkuosi senąjį keliuką per brūzgynus ir miškelį… Noras žvejoti didesnis už bet kokias gamtines kliūtis. Šiaip ne taip prasibraunu iki vietos ir randu kelis žvejus. Vienas jų jau pakuojasi po naktinės žūklės (ungurius gaudė, pagavo kelis ir šiaip sakė veiksmo netrūko), o kitas laukia užimti jo vietą. Aš apsidairau ir randu plotelį netoliese, puikiai man tinkantį. Tiesa, teks žvejoti pačioje duobės pradžioje… Įsikuriu, prasiskanuoju dugną, pasirenku du taškus. Vienas visai čia pat, kitas tolėliau prie žvyrelio, puikiai tiks bandymui šapalą pagauti.

Pasikalbam su gerokai vyresniu žveju, pakeitusiu naktinėtoją. Jo tikslas – žiobriai pasirūkymui. Pasidalinu jauką, šapalui iš karto tarkuoju kukurūzų tyrelę, beriu ir nesmulkintų kukurūzų ir pradedu startinį jaukinimą. Tikėdamasis karšio, pasijaukinu pradžiai artimą tašką be gyvų masalų. Startuoju apie penktą ryto. Slenka sunkios minutės… Permetimų skaičių jau pamečiau, baigiasi fantazija kombinacijų ant kabliuko… Tyla… Kaimynas jau pagavo kelias kuojas… Praslenka apie 40 minučių ir pagaliau pirmas kibimas! Ne pavirpinimas, o kibimas! Pakertu, traukiu ir panašu, kad nepavyko… Ne! Žuvis yra – piršto dydžio kilbukas!

Pirmą kartą tokią žuvį pagaunu Neryje. Ta proga mintimis nusikeliu į vaikystę, kada būdamas dar ikimokyklinio amžiaus prie upelio tokius kilbukus gaudydavau vieną paskui kitą… Padarau nuotrauką, paleidžiu žuvelioką ir vėl užmetu. Ilgai laukti nereikėjo, kibimas ir kita žuvis krante – kuoja. Na gal pagaliau reikalai pajudės. Šapalų klausimu tyla ir ramybė. Praslenka dar geras pusvalandis ir staiga pamatau, kaip mano meškerė tuoj tuoj nušoks nuo stovelio ir, kaip toj dainoj, pasileis žemyn upe. Čiumpu, kertu – YRA! Ant kablio didelė ir stipri žuvis. Praktiškai neabejoju, kad tai storasprandis.

Traukiu žuvį ir mėgaujuosi ausiai maloniu garsu, kai veikia ritės stabdis, kai pakilęs į paviršių visu gražumu šapalas persiverčia ir padaro purslų kalną, o galvoje tik viena mintis – „prašau, neatitrūk“. Galiausiai storasprandis sėkmingai atsiduria krante, papozuoja, pasisveria (660g) ir iškeliauja namo auginti savo sprando! Valio, viduje palaima, jau vienas tikslas pavyko! Bet kur karšis!? Vėl stoja ramybė beveik pusvalandžiui… Po jo kibimas ir žiobris! Ok, turim žiobrio, tad paduosime musės lervų! Po tokio mano reveranso, prasidėjo žiobrinės. Kartais greičiau, kartais ilgiau teko palaukti, bet kibimų buvo apstu iki pat aštuntos valandos. Tarp žiobrių įsimaišė vienas pūgžlys bei solidaus dydžio strepetys.

O karšio kaip nėr, taip nėr… Trūklių buvo paduota ant vaišių stalo visais įmanomais būdais – tiek karpyto, tiek nesmulkinto. Buvau nusprendęs 10:00 baigti žvejybą, todėl, artėjant tai valandai, ėmiau pamažu ruoštis ir tvarkytis savo rakandus. Tik staiga sulaukiu dar vieno išraiškingo kibimo – kertu, yra! Žuvis nemaža, jaučiu, traukiu, bet nesuprantu, kokia. Negi bombinis žiobris!? Ties vandens paviršiumi pamatau, kaip prieš saulę šoną blizgina ponas karšis! Priparkuojam, trumpa fotosesija, pasveriam ( šiek tiek virš 1kg) ir atgal augti toliau. Nuotaika superinė, nusprendžiu dar paduot mėsos ir palaukti. Gal tai ne pavienis laimikis? Deja, greičiausiai tai būta vadinamosios pavienės prašokančios žuvies. Šis karšis ir „uždarė“ mano rytinės žvejybos sesiją. Viduje pasijutau reabilitavęsis ir vėl grįžęs į savo vėžes. Kibimų daug, veiksmo per akis. Neris pasirodė tokia, kokia yra. Iš jos visada galima tikėtis didelės žuvų įvairovės. Dvi gražios žuvys, kurioms kompaniją palaikė 6 žiobriai, kuoja, strepetys, kilbukas ir pūgžlys – argi tai ne vakarėlis? Susipakuoju mantą apie 11:00, be didesnio vargo grįžtu iki automobilio jau pramintu takeliu palei upę. Pasirodo, šiltuoju metu visi čia vaikšto ir jis puikiai praeinamas. Nė žvyno visiems! Ačiū už Jūsų laiką, skirtą šiam mano skaitalui!

zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams!

Atora fishing – teisingas produktas už teisingą kainą!