Visi dievai ir visos žvaigždės lėmė taip, kad mudu su Nerijumi Suvalkijos feederistų klubo buvome pakviesti talkon. Nerijus ilgalaikiu kontraktu, o aš – trumpalaikiu. Trumpiau sakant, Nerijaus buvau paprašytas patalkinti ir pabūti suvalkiečių, dalyvaujančių Lietuvos dugninės meškerės čempionato 2 lygoje, treneriu. Žinojau, kad tai ne visai lengvas užsiėmimas, bet labai jau smalsu buvo pamatyt visą čempionato virtuvę iš vidaus. Penktadienį po darbų tiesiai išlekiu į Rusnę. Turėjome darbuotis 2 treneriai, bet kolega negalėjo. Paskui paaiškėjo, kad ir dar vienas žmogus būtų buvęs aukso vertės. Atvykęs randu krūvą linksmų suvalkiečių. Kadangi ir aš pats iš to krašto, kolektyvas priėmė be didelių ceremonijų. Neslėpsiu, esu naujokas šiame reikale, todėl iš vakaro apsitarėm, ko iš manęs tikimasi (ir ko tikiuosi aš pats).
Martynas apginkluoja mane sulankstomu jachtos dviratuku. Ačiū jam, nes savomis dviem kojomis pagalbininkėmis tokius atstumus vargiai būčiau įveikęs. Pirmą dieną, dar prieš startą, susirašau sektorius ir apvažiuoju saviškius sportininkus, kad susižinočiau, kas kur sėdi. Reikalas tas, kad varžybos vyksta dviejose Skirvytės krantinėse. Maža to, šiemet padaryta naujų sektorių tarp nendrių. Šįmet čia drauge organizuojamos abiejų lygų varžybos. Pagrindinė tokio sprendimo priežastis – surengti mažą repeticiją prieš kitais metais čia vyksiantį pasaulio čempionatą.
Dar prieš varžybas padarau gerą sprintą, nes vienam kolegai išsisuka graibšto koto sriegis. Apklausiu kolegas, randu atsarginį ir nuvežu. Dar varžybos neprasidėjo, o jau šilta. Toliau – tik šilčiau, paskui karščiau, o galiausiai visai „šakės“. Kaip sakoma, vilką kojos peni (trenerį šiuo atveju – taip pat). Nesileidžiant į smulkmenas, būtų galima sakyti, kad visos varžybos buvo nuolatinis lakstymo „pirmyn-atgal“ maratonas. Atleki į zoną, apklausi savo komandos narius, pasidalini informacija iš kitų zonų. Paseki konkurentus, raportuoji saviškiams ir vėl į kitą zoną. Ir taip „-ylika“ kartų per dieną. Kad pakliūtum į kitą krantinę, meti dviratuką į bagažinę ir skuodi keli kilometrus mašina. Tada tradicinis „pirmyn-atgal“, po kurio vėl viskas nuo pradžių. Kur užkibo žuvis, kartais buvo galima spręsti iš geltonos spalvos. Geltonomis liemenėmis dėvintys treneriai it skėriai akimirksniu supuola žiūrėt, kas ir kaip. Velniškai sunku, bet taip pat ir įdomu.
Antrąją dieną Šarūnas gavo sektorių „džiunglėse“, todėl reikėjo neštis pedaną. Teko sugalvot kodinius pavadinimus masalams, kad man nereikėtų bristi kiekvieną kartą. Taip išėjo, kad kibo ant kopūstų, o į šėryklą – tik agurkai. Skirvytė, kaip įnoringa moteris, dvi dienas iš eilės tų pačių gėlių nepripažįsta. Kas veikė vakar, rytoj gali ir nebeveikti – nei masalai, nei atstumai. Nepaisydamos visokių pakilimų ir nuopuolių, Suvalkijos feederio klubo komandos galutinėje įskaitoje užėmė 3-ią ir 4-ą vietas. Kiek netikėtai man, pasirodo, kartu su prizininkų komanda taurėmis apdovanojamas ir treneris. Dėl šios priežasties ir man teko garbė kartu lipt ant pakylos. Pirmoji mano taurė feederio varžybose, nors ir iškovota ne visai su meškere.
Dėkoju Suvalkijos feeder klubui už pakvietimą. Buvo malonu prisidėti prie jų rezultatų siekimo. Kolektyvas kaip kumštis, manau, toli eis. Azarto pas visus irgi per akis. Kaip sakė vienas suvalkietis, „dega krūtinėj šventa ugnis toji“. Pasimatysim ant kranto, ir kaip draugai, ir kaip varžovai 🙂
zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams!
Atora fishing – teisingas produktas už teisingą kainą!



