Sena meilė nerūdija. Puikus posakis, apibūdinantis mano santykį su žvejų meka – Rusne. Nuo čia viskas prasidėjo. Prieš gerą dešimtmetį klubiokas Evaldas pakvietė aplankyti žvejų meką. Pirma išvyka paliko neišdildomą įspūdį ir tai tapo gražia tradicija, kurią puoselėjome daugelį metų. Iš pradžių vykdavome tik rudeniop, bet paskui tai jau tapo prievole aplankyti žemupį bent du kartus per metus: prieš pavasarinį karšių draudimą ir rudenį atvėsus orams. Kiek nuotykių patirta, kiek kilometrų nuvažiuota, niekas nesuskaičiuos, bet tiesa yra ta, kad tai padėjo atrasti vaikystėje užgimusią meilę žvejybai ir būtų nuodėmė už tai nepadėkoti Evaldui 🙂
Taigi, pastaruoju metu vis rečiau ryžtamės tolimam žygiui iki žemupio, nes, pasirodo, karšiai kimba ne tik ten 🙂 Nemeluosiu, pirmosios žvejybos buvo su grubiais įrankiais, kuokštu sliekų ir 4 uncijų švinu. Tai veikė žemupyje, bet ne Kauno mariose ar ežere, todėl tas žemupio efektas buvo labai stiprus. Viskas po truputėlį pradėjo keistis pradėjus gaudyti protingiau ir gilinantis į smulkmenas, kas leido atrasti ir kitas vietas, kur galima sėkmingai gaudyti. Nuvažiavus aplankyti giminaičių į Šakių pusę, kilo didelė pagunda aplankyti seniai matytas vietas ir patikrinti, ką ten galima pagauti gaudant sportiniu principu. Susirašėm su klubioku Nerijum. Jie su kolega planuoja šį savaitgalį startuoti tandemo varžybose ir sutarėm susitikti ankstyvą rytą prie vandens. Atvykau kelios minutės iki penktos ryto, žvejų netrūko, bet pavyko rasti ruoželį, kur galėjome sėkmingai sutilpti. Kadangi artėja varžybos, apie detales nerašysiu, bet karšių yra, tik reikia surasti raktą, kaip juos privilioti. Šį kartą pavyko pagauti 4 egzempliorius, iš kurių 2 jau rimti karšiukai. Šį kartą vėl buvo problemų su realizacija – iš 9 kibimų tik 4 realizuoti.
Tiek žinių apie žvejų meką.



