Važiuojame į senus gerus Neveronis – tokį verdiktą po ilgų svarstymų priėmėme su Ričardu. Tiesa, pirminės intencijos buvo bandyti naujas, mums dar nežinomas vietas (plėsti žūklės vietų geografiją). Vis dėlto šįkart svaresni ir įtikinamesni buvo Ričardo argumentai – vėjo kryptis (banga į kranto pusę), nukritęs vandens lygis, didesni darbiniai gyliai (aktualu dėl kaitros pakilus vandens temperatūrai) ir žūklavietės reputacija (visgi jau nesyk šią vasarą ten buvo smagiai pagaudyta karšių).
Žūklės preliudija tradicinė – vidudienį sulaukiu į mano kiemą įsukančios Ričardo Toyotos, greitomis susimetame daiktus ir kiek strigtelėję prie Gariūnių galiausiai pasukame Kauno link. Laiką kelyje užpildom ir įprasminam kalbomis apie artėjančios žūklės taktiką, Ričardo patirtį Skirvytėje. Masalais iš anksto nepasirūpinome, todėl teko susukti šiokį tokį lankstą ir nulėkti iki žūklės reikmenų parduotuvės. Dar geras pusvalandukas ir mes pagaliau leidžiamės kranto link, už nugaros palikdami kažkur toli apokaliptiškus degančio vilkiko vaizdus (ačiū Dievui, mums sėkmingai pavyko išvengti dėl to susidariusių kamščių). Prie vandens sutinkame vos kelis žvejus. Vieno iš jų pasiteiravęs apie rezultatus, sulaukiu porcijos optimistiškai nenuteikiančių žinių – nuo devynių ryto iki dabar (~15:00) vos keletas grundulų, nors vakar esą visi, kas netingėjo, lengva ranka traukė karšius ir karosus. Ta pačia proga skimbteli klubiokas Giedrius (mat, su juo konsultuotasi dėl vietų). Abu šyptelim pro ūsą, kai pasidalinu gautomis žiniomis, kad „kibo vakar ir kibs rytoj“. Ką gi, viską visada reikia išsiaiškinti patiems ir patirti savo kailiu. Galiausiai susiruošę savo sostus startuojame su pirmosiomis šėryklomis. Žvejybinis atstumas super patogus – ne daugiau 30 metrų. Degančių vilkikų siunčiamus neaiškius likimo ženklus papildo abiejų mūsų pirmais metimais pagautos žuvys. Netrunkame nė kelių minučių sugauti pirmuosius delninius karšiukus. Antras metimas – kuojytė, trečias – pūgžlys ir t.t. Žvejojame kone tandemu, todėl režimas, galima sakyti, varžybinis, priverčiantis atidžiau įvertinti visus taktinius sprendimus. Praslenka pirma valanda, antra, o mes vis dar tęsiame vaikų darželio auklėtojų darbą – su trumpomis pertraukomis žvejybiniame taške karaliauja smulkmė. Nežinios ir laukimo valandos… Ką daryti? Ričardas neištveria ir kardinaliai pakeičia žvejybinę distanciją, kone tiesiogine to žodžio prasme „išeina į marias“. Jaučiu, kad jo pastangas kažką keisti trukdo stiprus priešpriešinis vėjas, dėl kurio sunku pataikyti į tašką ir normaliai įtempti valą. Aš savo ruožtu nusprendžiu likti prie priekrantės parandės. Mano logika tokia, Ričardas kuriam laikui sumažino spaudimą mano taškui, vakarop, tikėtina, žuvis turėti artėti prie krantų ir didesnė jauko koncentracija viename taške (neišskaidyta per du taškus). Vis dėlto visi mūsų spėjimai ir viltys liko linguoti ant marių bangų. Smulkmės dominavimą atmiežė vos vienas kitas standartinis marių karšis. Su Ričardu spėliojome, ar žuvies apskritai čia nėra, ar ji labai neaktyvi. Peno tokioms mintims davė į šoną įkabintas Ričardo karšiokas (kurio traukimas vertas tikro trilerio – ačiū Dievui, pavyko pamatyti viso veiksmo kaltininką, nes priešingu atveju šita nuo dugno nekylanti ir ką nori daranti žuvis būtų pretendavusi į aštuntąjį pasaulio stebuklą). Taip su Ričardu pragyvenom iki sutemų – gaudydami delninius ir kiek didesnius karšiukus bei kuojas.
Pajutę, kad šiandien karšiadienio nebus, antroj žūklės pusėj nusprendėme į skiaures pradėti mesti visą pagaunamą žuvį (kad būtų jums bent kažką parodyti). Laimikis, kurį matote nuotraukoje, bendras. Nors, viena vertus, veikiausiai abu sugaudėm „po normą“, tačiau pasigirti iš tikro nelabai yra kuo. Gal tiesiog prie gero gyvenimo (prie gerų žvejybų) pernelyg greit pripratome, todėl pats metas grįžti į realybę. O gal šįkart dėl visko kalti karšių kaprizai. Gal…
