Nemuno karšų beieškant…

 Tikrai taip karšų, ne karšių. Jokios čia klaidos nėra, nes taip juos vadinai vietiniai žvejai. Šį kartą teko garbė aplankyti jo didenybę upių tėvą Nemuną. Tai upė, kuri gali būti dosni trofėjiniais laimikiais, bet taip pat ir sudėtinga vieta, kur gali ir nieko nepagauti.

Šį kartą vedinas vietinio patyrusio žvejo nukeliavau išbandyti gerai žinomos vietos, kurioje, anot jo, puikiai pavasarį kimba karšiai. Vieta yra žemiau Jurbarko, pasienio ruože. Atvykome apie 06:30, žvejų vienas kitas, bet mūsų vieta laisva. Prasiskenavęs dugną, randu įdomų tašką už 55 m tarp dviejų parandžių ir pradedu jaukinimą. Po penkių pašarinių keliauja ir pirmoji šėrykla su paruoštu skanėstu – dzykeliais ir matyliukais. Po gerų 15 minučių į mano pastangas sureaguoja pirmoji aukšlė. Jos nesiliauja mane atakuoti. Maža to, vėliau prie jų prisijungia ir pūgžliai. Supratęs, kad nieko doro nebus, pereinu į tolimą distanciją už pagrindinės parandės (atstumas apie 67 m). Po keleto minučių pagaunu pirmą mekšriuką. Na, pagalvojau, dabar tai jau prasidės, bet neprasidėjo 🙂 Visa žvejyba buvo kova su pūgžliais ir aukšlėmis. Išbandytos įvairiausios kombinacijos ant kablio, įvairūs pavadėliai, jaukas skanintas gyvais, karpytais ir t.t., bet summa summarum – nieko rimto pagauti nepavyko. Svarbu, kad pavyko praplėsti žinias apie Nemuno vietas. Na ir laikas praleistas smagiai, nors rytinis vėjas ir rytinis šaltukas buvo pikti, bet, pasirinkus tinkamą aprangą, tai nebuvo problema. Nė žvyno, ir kaip sakoma, kas mūsų nenugali, padaro mus stipresnius. Yra ką pasidėti į savo žvejo bagažą.

P.S. Pabaigai pridėsiu, kad, pasikeitus tvarkai, žvejybai pasienio ruože vėl reikia leidimų.