Kai penkiolika minučių virsta dviem valandomis. Venta…

Nežinau, ar tai dažnas įprotis plačioj žvejų visuomenėje, tačiau pirmosios pagalbos vaistinėlę lengvo spiningėlio ir masalų dėžutės pavidalu mano mašinos bagažinėje galima rasti dažnai (ne tik prieš techninę apžiūrą). Toks, viena vertus, menkų gabaritų krovinukas kartais gali išgelbėti apytuščias pavakario valandas ir žvejo dvasios ramybę. Toks, sakytume, klasikinis scenarijus man susimezgė šiandien. Savaitgalis tėviškėje pas tėvukus. Po gardžių maminių pietų trumpa viešnagė pas artimą bičiulį, geras pusvalandis intensyvios šnekos ir po to, regis, būtų galima sukti namo. Bet štai tuomet ir gimė mintis žavinga. Greitas skambutis mamai su trumpute žinia, kad lekiu penkiolikai minučių prie Ventos.

To jausmo turbūt nereikia pasakoti, kai stipriau įsikimbi į mašinos vairą ir spėriau mini akceleracijos pedalą. Nulekiu ties Palnosais. Stačiu upės slėniu nusileidžiu su mašina šiek tiek žemyn, greitai susikuičiu (nei žvejybinių batų, nei aprangos neturiu) ir pirmyn. Pavasario upės, kai dar priekrantės nebūna sužėlusios vešlia augmenija ir visa jėga sraunumose veržiasi vanduo, skleidžiamai energijai neįmanoma būti abejingam. Tai pats tikriausias susitapatinimas su gamta, tai akimirka, kai supranti, kad nesi šios žemės, šio gamtos grožio šeimininkas ar valdovas, o tik mažytė ir trapi dalis. Tiesa, šiai pirmai laukinės poezijos bangai nuslūgs, iškart imu dairytis po upę, ieškodamas užutekių, kuriuose slėpdamiesi nuo pagrindinės srovės galėtų būti prisiglaudę vietiniai ešeriai ar lydekos. Vienas toks kaip tik netoliese. Užsikabinu mažytį pamėgtą tigrinį vobleriuką ir metu taikydamas į pačią giliausią užutekio vietą. Keli prasukimai ir bam. Nors jaučiu, kad priešininkas nėra sunkiaatletis, bet pojūtis fantastiškas. Vedu žuvelioką atsargiai, kadangi vobleriuko trišakiai kabliukai labai maži, rimtesnis smūgis ir žuvis gali atitrūkti. Taip ir nutiko… Tokio disonaso – tarp pirminės nuotaikos atvažiavus ir žuvies atitrūkimo – turbūt nereikia detalizuoti. Vidine kalba mintyse nuskamba riebių žodelių, lengva pauzė ir vėl metu ten pat. Bam – ir vėl yra. Negi ta pati. Į šitą klausimą aš negaliu atsakyti, bet jau suvokdamas akimirkos svarbą šįkart traukiu žuvį dar delikačiau. Šiek tiek tenka pasivaikščioti po krantą, kad būtų papildomai amortizuoti nereikalingi žuvies smūgiai ir galop rankoje laikau žemaičiuose vadinamą „peilį“ – maksimaliai 300-400 gramų sveriančią lydekaitę. Jokie svoriai ir dydžiai šiuosyk nesvarbūs – emocija nepakartojama, žvejyba jau pavykusi. Padėkoju Ventos šeimininkei už emociją ir skubu paleistį ją atgal į savo gimtąją stichiją. Žalos padaryta minimaliai, kadangi trišakis buvo įsikabinęs į patį lūpos kraštelį.

Rašyti dar būtų galima daug, bet bijau, kad ta pati emocija ir minčių spalvos imtų kartotis, todėl lai toliau už mane kalba užfiksuotos foto akimirkos. Baigdamas tik trumpai pasakysiu, kad dar pavyko sugauti standartinio dydžio Ventos ešerį (~250 g). Upė gyva, upė įkvepianti, upė dar vienas žvejo ramybės šaltinis. Taškas.

P.S. Skubėjau viską surašyti šiandien pat, kol dar ryškūs šios trumputės mano žūklės įspūdžia