Lydekų pasiutpolkė išlydint 2023-uosius

Iki negrįžtamo orų atšilimo susiruošiau šiais metais dar kartą, dabar jau tikrai paskutinį, aplankyti mano jau porą kartų aprašytas žvyrduobes. Ant ledo atsidūriau dar neprašvitus. Greitomis susikrovęs negausią žieminę įrangą į rogutes, patraukiau jau neblogai pažįstamų gilesnių vietų link. Kadangi lauke tikras atlydys, kol dar tamsu, parenku vietas lydekinėms ir paruošiu jas iš anksto, kad sugavus masalui tinkamą dryžuotąjį, beliktų jį tik užkabinti ant trišakio kabliuko ir leisti į eketę. Kiek prabrėškus imuosi bandymų sugauti kokį darbinį ešerioką. Deja, bet pirmuosius iš jų pavyko prišnekinti tik po geros valandos. Maža to, ir tie sugautieji buvo kiek per dideli lydekoms. Vargais negalais lydekines į pamainą išleidžiu dar po gero pusvalandžio ir grįžtu prie ešerių paieškų, kurios kol kas sekas itin sunkiai, plačiajai visuomenei teikiasi pasirodyti vos vienas kitas… Tenka konstatuoti, kad pastaroji žvejyba kol kas nė iš tolo neprimena praėjusios medžioklės džiaugsmų. Kaip ten bebūtų, turbūt nepraėjus ne pusvalandžiui nuo pamainos pradžios, viena iš vėliavėlių nusprendžia išreikalauti sau dėmesio. Būdamas išauklėtas žmogus, pasileidžiu lydekinės link, kurios šiuosyk būta tolokai nuo manęs, o bėgti per ledą, padengtą ištisai vandeniu, užduotis ne iš lengvųjų. Po lengvos ryto treniruotės ir dar lengvesnės kovos ant ledo prigula standartinė šiam telkiniui lydekaitė (apie 40 cm). Užtaisau lydekinę iš naujo ir patraukiu atgal. Likimo šiuokart būta ypač nenuspėjamo, todėl už keliolikos minučių jau sportuoju kitos vėliavėlės paragintas. Deja, šįkart kibimas nerealizuotas. Grįžtu prie ešerių, bet dar dorai neatgavęs kvapo po paskutinės akrobatinio dailiojo čiuožimo programos, vėl matau iš toli man mojuojančią vėliavėlę… Ką gi, kiekvienam sava dalia, čiumpu kibirą su gyvomis žuvelėmis ir tęsiu savo pasirodymą žiemos olimpiadoje. Prilėkęs matau, kad valą kažkas aktyviai traukia po ledu. Nieko nelaukęs pakertu ir jaučiu, kad šįkart varžovas kiek rimtesnis. Neilgai trukus, ant ledo pailsėti prigula kiek didesnė margašonė (60 cm). Po visų šių formalumų vis viliuosi sugrįžti prie „birškių“.

Ta proga imuosi naujos taktikos, pasuku kiek seklesnių vietų link. Šis manevras netrunka pasiteisinti, nes kibimų šiame ruože sulaukiu kur kas daugiau. Įsisukęs į naują rutiną, nepajuntu, kaip prabėga pusdienis. Prie tokio mano laiko pojūčio praradimo prisidėjo ir lydekos, nusprendusios kuriam laikui atsipūsti. Tiesa, per tą laiką dar buvo viena apeliacija į kibimą, bet, pasirodo, niekuo nepagrįsta. Užsimezgusį mano dialogą su ešeriais pagyvino tik vienas dėmesio vertas dryžuotis. Visa kita – standartiniai žvyrduobių gyventojai ir viena smalsi lydekaitė, nusprendusi savo pažintį su žvejais pradėti nuo avižos. Po pietų perkėlus lydekines, už gero pusvalandžio sulaukiu sugrįžtančių lydekų. Dar vienos vėliavėlės mostai toliams ir dar vienas ~40 cm „peiliukas“. Bet tai būta tik pačios pradžios. Po to prasideda pati tikriausia lydekų pasiutpolkė. Tik spėju prisėsti ant dėžės, žvilgteriu per petį ir vėl bėgu ar tai prie vienos, ar kitos lydekinės. Prasmės būtų buvę daugiau, jei lydekas būtų pavykę iškrapštyti iš eketės, bet kažkas gi kartais turi tapti pajuokų objektu… Sulaukęs galimybės padaryti pertraukėlę tarp maratoninių bėgimų, ištraukiu dar vieną grožio konkurso dalyvę ant avižos. Nebetekęs kantrybės, vakarop imu į rankas švytuoklę ir keliauju per senas eketes padaryti bent šiokios tokios tvarkos. Sumedžioju keletą ešeriokų ir, savaime suprantama, apie raudonąją knygą šiose vietose nieko negirdėjusių eilinę lydekaitę. Mintinai išmokęs visus maršrutus ir neradęs dorai bent trumpos valandėlės, sulaukiau palaimos – vakaro sutemų apraiškų. Besirinkdamas įrangą, gana plačiai paskleistą ant ledo (šiandien buvau vienintelis maratonininkas ant viso telkinio), sulaukiu dar vieno, turbūt vienuolikto (jei gerai suskaičiavau) lydekos kibimo. Paguoda ta, kad šįkart pavyko jį realizuoti, o pati kaltininkė tylėdama išsitiesia visu ūgiu ant šlapio ledo. Matuodamas iš akies, nusprendžiu, kad šiai lydekai galėtų trūkti poros centimetrų iki suaugusiųjų statuso. Šį spėjimą netrunka patvirtinti mano turimos matavimo priemonės. Džiugu tai, kad smagiu akcentu pavyksta užbaigti šią intensyvią dieną. Svajodamas apie tingų kojų ištiesimą ant lovos, susikraunu likusią žvejybinę mantą ir traukiu namo 😊

Visiems gražių ir ramių švenčių!

P.S. Ir, žinoma, naujų laimikių kitais metais!