Ilgai ir skrupulingai planavę kasmetinę bendradarbių žūklę Sartų ežere, išsimiegoję, iš ryto pajudėjome jo link. Ežeras lankomas jau ne pirmus metus, kiekvienais metais rezultatai vis geresni. Neaišku, ar ežeras tapo dosnesnis mums, ar tai nulėmė išmoktos elementarios pradedančiųjų pamokos ir pagrindai, ar ilgesnė pažintis su ežeru. Šiais metais užmojai dar didesni, nes kolega sužinojo vietinių karšių viliojimo priedą numeris vienas, virtus/šutintus žirnius. Mes nesikuklinę jų pasiėmėme 12 kg ir tik kokius 4 kg biraus jauko šėryklėlėms. Nors važiavome vidury darbo savaitės ir pakeliui buvome ramūs dėl vietos žvejybai, buvome nemaloniai nustebinti, nes pirmos privažiuotos stovyklavietės/žvejybos vietos buvo užimtos kitų entuziastų, o prie išvažiuojančiųjų vietų jau laukė kiti žvejai. Apvažiavę visas mums žinomas vietas, radome dvi potencialias vieteles. Teko rinktis tarp puikiai įrengtos stovyklavietės su pavėsine, stalu, ir net tualetu ir nelegalios, esančios kiek tolėliau nuo kelio. Nelegalioji turi kozirius, kurių negalima ignoruoti – žūklės vietos žymeklį vandenyje („bambalį“), didelių žuvų žvynus ant kelmo bei pernai metų neblogus rezultatus. Buvo ištartas griežtas ir aiškus „TAIP“ šiai vietai.
Įsikūrę ir nupylę skystą auką Neptūnui, pradėjome maišyti jauką bei ruošti žirnius. Žinodami taškinio jaukinimo naudą, šiais metais buvome pasiruošę naujovišką jauko nugabenimo iki taško priemonę – irklentę. Ja taipogi tiksliai iki taško nusitempėme valus ir užsidėjome klipsus ant būgnelių. Užmestos meškerės laukė pirmųjų kibimų, o mes šiek tiek paiškylavome, atsigaivinome. Kaip ir dažniausiu atveju būna, pirma prisistatė smulkmė, kitaip dar žinoma, kaip „elektrikai“ su savo smulkiais ir intensyviais viršūnėles pavirpinimais ir žvejo nervų išbandymais. Pirma rimtesnė žuvis pasisveikino po geros 1,5 valandos ant legendinės meškerės „bigelės“– tai buvo riebi raudė (gal 0,3kg). „Bigelė“ tai meškerė, kurią kasmet atsiveža mano kolega. Šis įrankis yra pati paprasčiausia teleskopinė meškerė su storu valu ir jau paruošta sistemėle iš Jurbarko žvejų parduotuvės. Trumpai sakant, tai pilnai sukomplektuota meškerė. Ji visada mus nustebina tiek kibimų gausa, tiek pagautais laimikiais, nors ir šalia stovi padorūs mėgėjams feederiai. Elektrikai mūsų neapleido, bet kas 15-20 min jau prisistatydavo ir vienas kitas padoresnis plakis ar karšiakas. Saulei pasislėpus už medžių ir nurimus vėjui bei dingus „elektrikams“ pasirodė ir rimtesni karšiai. Pirma smagesnė kova ir džiaugsmų trykštantis šūksnis „paimk graibštą!“. Pirmi apsikabinimai su žuvimi ir liūdna diagnozė – giliai įrijus. Teko sugaišti laiko, kad būtų humaniškai išimtas kabliukas, o karšiai laukia, rankos dreba… Nuspręsta palikti kablį, imti kitą pavadėlį, bet „o ne jis buvo paskutinis!“ Ką gi, dar papildomai rišame nauja pavadį. Kolegai padėtis dar keblesnė, nes užkibusi žuvis nusprendė nepasirodyti ir kablį pasilaikyti sau. Taigi lemtis tokia pati – meškerės ant kranto, reikia rišti pavadėlius, o laikas senka. Aš dar spėjau užmesti meškerę su nauju kabliu ir vėl sulaukiu kibimo! Po dar kelių minučių kibimas nurimsta ir prasideda savigrauža, „o kas būtų jeigu…; kodėl tiek ilgai krapštytasi?!“ Kitą dieną buvo maišyta nauja jauko partija šėryklėlėms, šįkart raudonas jaukas vietoj geltono. Skirtumas buvo tikrai didelis, nes kibimų ženkliai sumažėjo, rečiau užklysdavo didesnė žuvis. Be to, jėgų ir technikos stygius neleido kaskart tiksliai užmesti į tašką, o skirtumas – didžiulis. Užmesi reikiamą atstumą – žuvis bus didesnė, arčiau – mažesnė. Situacija pasikeitė ir po lietaus. Nors kibimai tada buvo retesni, bet kartas nuo karto užklysdavo padoresnis plakiukas ar karšiukas, tokio didesnių karšių „šou“ jau nebesulaukėme.
Reziumuodamas galiu pasidžiaugti, kad šių metų išvyka tikrai nenuvylė, nes šiemet rezultatai tikrai geresni nei pernai. Suprantama, pamokų kitiems metams taip pat gausu: reikia pasiruošti daug pavadžių, naudoti tą patį jauką visos žvejybos metu, išmokti užmetimo technikos, ar pasirinkti tokį tašką, į kurį visada pavyktų užmesti. Be to, spėjame, kad daugiau žirnių būtų tikrai nepamaišę. Taigi, viskas dar ateity!
