Jei tai ne sapnas ir iš tikro regi kormoranus ant priekrantės akmenų, vadinasi, tavo keliai atvedė į Kuršių neriją. O jei dar pro akis prašmėžuoja Gintaro įlankos ir Raganų kalnai, tikriausiai esi Juodkrantėj – senam kaip pasaulis žvejų kaimely, apie kurį jau žinojo Rygos niekaip negalėję pasiekti vyriokai su kryžiais pažymėtomis mantijomis ant nugarų (turiu omeny Kryžiuočių ordiną). Dideli Kuršių marių ir dar didesni Baltijos jūros horizontai, išskirtinis kraštovaizdis ir ramuma alsuojanti aplinka traukia čionai mases poilsiautojų, tarp kurių bene aštuntus metus paeiliui yra atsidūrusi mūsų šeimyna. Kai pašonėje tokie dideli ir žuvingi vandens plotai, savižudybė būtų sausakimšoj daiktų bagažinėje nerasti vietos bent vienai meškerei. Ir tokių kaip aš tikrai ne vienas… Jei kada vasarą teks patiems pro tas vietas prasukti, atidesniu žvilgsniu nužvelkite Juodkrantės molus ir priekrantes ir patys tuo įsitikinsite. Kadangi žvejo logika atostogų sąvoką labai nesunkiai gali interpretuoti kaip pusdienį su meškerę prie vandens, stebėtis nereikėtų, kad tokių – savaip atostogas interpretuojančių ir nuo žmonų pabėgusių – yra ne vienas ir ne du. Smagu tai, kad kasmet atostogaudamas Juodkrantėj panašiu metu sutinki tuos pačius veidus – sakytum, savita atostogaujančių žvejų gildija, labai nesunkiai randanti bendrus interesus ir temas pokalbiui palaikyti. Ir pati žūklė čia visai kitokia – dažnas pasitenkina kuokštu sliekų, keliais 2-3 uncijų švinais ir sunkesnės klasės feederiu. Gal dar žvejybinė kėdė, jei mašinoje pakako vietos. Ir viskas. Ne man jums aiškinti, kokie yra gamtos dėsniai – į pajūrį paimto žvejybinio inventoriaus kiekis yra atvirkščiai proporcingas žmonos nuotaikai per atostogas. Nevalia padauginti ir pačių žvejybos valandų, nes šventųjų kantrybės riba tokiais atvejais būna itin plonytė. Dėl visų šių priežasčių geriausia rinktis ankstyvas ryto valandas, kol dar visa šeimyna miega ir skaitiklis dar nebūna paleistas. Pakyli iš lovos kokią pusę penkių, penktą prie vandens (kadangi ten viskas šalia) ir iki kokios geros devintos (jei kibimas geresnis pasitaikytų). Vietiniai pasakoja, kad geriausia rinktis tuos rytus, kada mariose justi Nemuno srovė ir į veidą pučia stipresnis vėjas. Tokiomis sąlygomis žuvis aktyvesnė ir yra didesnė tikimybė vieną kitą jų išvilkti krantan. Patys vietiniai dažnėliau kokiu kateriu skuta iki vieno ar kito bakeno (plūduro) ir radę didesnę žuvų koncentraciją laukia kibiosios x valandos. Yra tekę matyti, kaip iš marių grįžę žvejai (turiu omeny ne žvejus verslininkus) tempia didžiules karšines keptuves (iš akies – po 2-3 kilogramus). Mano paties per visus tuos metus bandyta įvairiai gaudyti – pirmaisiais metais paprastu švinu ir sliekais, vėlėliau buvo nueita net iki užsišėrimo iš vakaro žirniais ir gaudymo dideliu atstumu. Visko būta. Tik va metai metams nelygūs. Didžiausia bėda – visame pakrantės ruože duominuojantys smėlėti sėkliai, todėl žvejybinių vietų pasirinkimas itin mažas. Kaip ten bebūtų, bet sukaupta šiokia tokia žvejybinė patirtis retkarčiais atsiperka. Konkrečiau kalbant apie šiuos metus, smagiausias buvo vienas rytas, per kurį kartu su Ričardu smagiai pagaudėme karosų. Žvėriški jų kibimai ir jėga suteikia labai daug gerų emocijų ir adrenalino. Žinoma, laikantis pačių giliausių tradicijų privalu šiame krašte pagautą žuvį išrūkyti. Žodžiu, iš žvejo mėgėjo žiūros taško atostogos pamary/pajūry yra savitos ir subtilios. Jei negyventum už 300 km+ nuo tų vietų, būtų galima labiau pasigilinti į tenykštės žvejybos subtilybes ir niuansus. Gal kada nors… O pačiai pabaigai – fotoakimirkos iš šiųmečių atostogų: kormoranai, karšiai, jėgos aitvarai, smėlis, karosai, sliekai, jūra, jachtų prieplauka, karpiai, aitrus džiovinamų tinklų kvapas ir šaltas alus kavinėje. Regis, viską pasakiau… Gerų atostogų, jei kas nors dar joms ruošiasi šią vasarą!
Evaldas Švageris























