Kitur, bet ten pat:)

Vasara, saulė, jūra apie ką dar galima svajoti? Atsakymas paprastas – žvejyba 🙂 Taip nutiko ir šį kartą, besibaigiant atostogoms pajūryje, nusimatė laisvas penktadienio rytas, o tai būtų nuodėmė neišnaudoti jo žvejybai. Brūkštelėjau klubiokams, kas yra laisvas ir norėtų jungtis penktadienio rytinei žvejybai, nes su kompanija visada smagiau 🙂 Šį kartą nusprendžiau, kad reikėtų naujos nebandytos vietos, nes, kaip sakant, savam krašte pranašu nebūsi, reikia išbandyti kažką naujo. Taip ir kilo mintis pavadinti šiandienos straipsnį 🙂 Brūkštelėjau Nerijui ir jis pasidalino savo vienos man nebandytos vietos koordinatėmis. Kadangi žvejyba buvo numatyta iškart grįžus po atostogų, ilgai galvoti ir planuoti nebuvo kada, gyvais masalais teko pasirūpinti pakeliui iš Klaipėdos į Vilnių, viskas vyko lengvu ekspromtu. Patikrinus meteo.lt prognozes, rodė saulę ir 0% lietaus, bet ryte patikrinus dar kartą jau piešė vieną kitą debesėlį ir gąsdino lietučiu. Pakeliu vietos link susiskambinom su Evaldu, pasibėdavojom, kad oras prastas, lyja, o norėtųsi ramios žvejybos, be audrų, be liūčių ir be visokių kitokių gamtos išdaigų. Kol važiavome iki vietos, visos problemos išsisprendė, lietus nurimo, vietoj vanduo buvo skaidrus, vėjo nebuvo ir gavom tikrai puikias sąlygas žvejybai.

Kadangi vieta nauja ir nebandyta, viską pradėjome nuo nulio. Dugno skenavimas. Šį kartą reikėjo ieškoti perėjimo iš dumblo į kietesnį dugną. Aš susiradau tašką už maždaug 55-60 metrų nuo kranto ir pradėjau jaukintis. Evaldas savo ruožtu pasirinko artimesnę distanciją, apie 40-45 metrus. Jis turėjo nuo paskutinės žūklės likusių uodo trūklio lervų, kurių ir nepagailėjo pradiniam juokinimui. Už gero pusvalandžio Evaldas sulaukia pirmo karšinio kibimo, kuris atsiduria graibšte. Per pusvalandį – 3 karšiai, akivaizdu, kad taškas „užsikūrė”. Šalia gaudantis vietinis žvejys taip pat ištraukia karšioką ir man tampa neramu, ar tikrai nepadariau klaidos pasirinkdamas tašką. Nuo pat žūklės pradžios mane terorizuoja smulkmė. Pasikeitus atviro tipo šėryklą į uždarą ir suploninus pavadį nuo 0,12 iki 0,1, reikalai pajudėjo kita link,e. Antras metimas ir pirmas karšiokas pasirodo krante. Pagaunu tris karšius ir pusvalandžiui tyla. Reaguodamas į situaciją ir žuvies atsargumą, nusprendžiu pailginti pavadį iki 1,5 m. ir reikalai vėl pasitaiso, – pirmu metimu rimtas kibimas ir apie 1,5 kg. karšis krante. Visos žūklės metu teko eksperimentuoti ir ieškoti būdų, kaip suaktyvinti žuvį. Ryte veikė 1 balta ir 1 raudona musės lervos, vėliau tiko kelios uodo trūklio lervos ir 1 musės lerva. Nuo 6 iki 13 valandos į krantą atvyko pasirodyti 16 karšiokų, kurie visi sėkmingai plaukioja toliau. Kas šį kartą džiugino, tai pagerėjusi kibimų realizacija, kuri man dažnai pakišdavo koją, nors ir gaudant 0,1 pavadžiu ir 16 Nr. kabliuku, visi karšiai atsidūrė krante. Grįžtant prie Evaldo istorijos, jam sekėsi sunkiau, nes pasibaigus rytiniam kibimui jis turėjo 4 karšius ir teko keisti tašką, pasitolinus iki 70 metrų atsirado gyvybė ir pavyko išvilioti dar 5 karšius, iš viso 9 ir vieną gražų bonusiuką, kuris iš akies svėrė virš 2 kg. Gaudėme vienu jauku, tik Evaldas nenaudojo aromų, o aš įmaišiau graikinio riešuto ir biskvito. Į jauką pastoviai padavinėjom gyvų karpytų sliekų, musės ir uodo trūklio lervų.

Ką išmokome? Nereikia bijoti eksperimentuoti ir būtina keisti vietas, kad plėstume savo žinių bagažą. Kas dirba taške A, nebūtinai pasiteisins taške B. Tikrai nemeluosiu, kad jausmas buvo visiškai kitoks sėkmingai sugaudžius naujoje vietoje, lyginant su analogiška žvejyba gaudant jau pažįstamame taške.

Tai tiek žinių iš Kauno marių.