Balta balta kur dairais… Taip bent jau mūsų vaikystėje atrodydavo žiemos. Gruodžio mėnesį jau laukdavome, kada lauko temperatūra nukris žemiau dešimties laipsnių ir pagaliau bus galima mėgautis poledine žūkle. Šių dienų realijos kitokios, žiemos kol kas nematyti, tad ir atviro vandens sezoną vis dar galima tęsti. Bičiuliai žvejai nesiliauja trikdę ramybę savo sugautų karšių nuotraukomis. Mintyse sezonas jau buvo kaip ir baigtas gan seniai, bet po paskutinių Ernesto nuotraukų trūko kantrybė ir teko pratęsti jau užbaigtą sezoną 🙂
Viskas vyko gan ekspromtu. Penktadienio popietė, tarpušventis. Gautas palaiminimas ir patvirtinimas iš svarbiausių žmonių, tad galima planuotis žvejybą. Po jaukų atsargų apžiūros tapo akivaizdu, kad jų likučiai skirti tik šiltam vandeniui. Teko greitai apsukti ratą ir aplankyti keletą žūklės prekių parduotuvių, kol pagaliau vienoje iš jų randu pora tinkamų Sensas jauko pakelių, porciją uodo trūklių lervų ir pusę litro musės lervų. Mano šventinis stalas karšiams nebus įspūdingas, bet gal kaip nors pavyks juos prikalbinti.
Žadintuvą nusistatau 4 valandai ryto. Planas pažvejoti 4-5 valandas ir iki pietų grįžti namo. Pirminis planas neblogas, bet vidurnaktį suskamba telefonas – dukros neaišku kam nustatytas žadintuvas – išvaiko visus miegus ir prasideda ilgos ir kankinančios nemigos valandos. Ko gero visi žinote tą jausmą, kai bandai užmigti, bet prieš žvejybą galva virte verda nuo minčių ir idėjų, tad tenka ilgai su savimi kovoti. Šį kartą kova truko 1,5 valandos, kol galiausiai supratau, kad reikia keltis ir judėti marių link. Taigi nei anksti, nei vėlai, o lygiai 02:00 valandą nakties pajudu kelionės tikslo – Nemuno – link. Pakeliui, kiek netikėtai, prasideda lietus ir užslenka stiprus rūkas, tad kelionė užtrunka truputėlį ilgiau nei įprasta. Po geros valandėlės pasiekiu savo kelionės tikslą, bet žvejybinio azarto džiaugsmą kiek niauksto vis stiprėjantis lietus. Pasitikrinu meteo.lt programėlę, prognozuojamas puikus oras, tik radaras rodo didelį debesį, kuris kartkartėmis prapliudamas, tiesą pasakius, nedavė ramybės iki pat ryto.
Ernestas buvo trumpai nupasakojęs situaciją, tad parengiamieji darbai vyko gan sklandžiai, žvejybinis atstumas daugmaž aiškus. Pasirenku dvi distancijas: viena apie 54 metrai, kita – 62 metrai. Startui po 3-4 šėryklas su karpytomis musės lervos, o po to ilgas ir kantrus laukimas. Po keleto permetimų tolimoje distancijoje sulaukiu gražaus užkliuvimo už valo, indikuojančio, jog karšiai ten sukinėjasi. Vis dėlto prasidedančio didesnio žuvies aktyvumo taip ir nesulaukiu. Praėjus porai valandėlių pastebiu, kad aplink artimosios distancijos tašką kažkas sukinėjasi. Prabėga geros 5 minutės ir pagaliau pirmas išraiškingas kibimas. Greita ir smagi kova, po kurios pirmas karšis atsiduria graibšte. Puikus jausmas po ilgesnės pertraukos vėl traukti rimtesnį karšį! Šįkart džiugu ir dėl to, kad pavyksta karšio krikštu apžuvinti naująją Atoros meškerę. Po gero pusvalandžio – dar vienas smagus kibimas ir antras karšis atsiduria krante. Na, galvoju, pagaliau bus smagi žvejyba, tačiau per likusį žvejybos laiką sulaukiu tik vieno kibimo, kurio nerealizuoju, o po to ir vėl tyla. Tad du karšiokai ir vienas nerealizuotas kibimas. Žinoma, norėjosi daugiau, bet tikrai nėra ko varyti Dievo į medį. Gruodžio mėnesį nuo kranto gaudyti karšius – patirtis ne iš dažnųjų. Svarbiausia, žvejota ne visiems žinomoje vietoje, kurioje šiuo metu pusė Lietuvos kone tiesiogine žodžio prasme lipa vieni kitiems ant galvų.









