Po geros karšių žvejybos iš galvos neišgaravo tie išraiškingi kibimai, todėl vos grįžęs namo pradėjau iš naujo regzti planą, kaip čia vėl nulėkus prie vandens. Deja, visus šiuos mano lūkesčius niekais pavertė netikėtai pakilusi temperatūra. Na nejaugi teks gultis į ligos patalą – kaip čia taip? Palindau po antklode ir išgėriau vaistų. Laimei jau kitą rytą atmerkus akis vaizdelis visai kitos. Ką gi, jei nepavyko išvažiuoti į rytinę, lėksime į vakarinę žvejybą. Šį kartą man kompaniją palaikyti sutiko bičiulis Kazimieras.
Nevyniodami žodžių į vatą, pereikime tiesiai prie reikalų. Startuodamas nusprendžiau vadovautis tokia pat gyvųjų masalų padavimo schema ir gaudyti trumpais pavadėliais. Viso to rezultatas – tik du karšiai ir dar vienas nerealizuotas kibimas. Po to mirtina tyla. Viską kardinaliai pakeitus, karšiai sujudo visai smagiai. Sėkmės raktas – iki 1–1,1m pailgintas pavadėlis ir daug trūklių. Žvejybą baigėme 22:00. Tik pridursiu, kad tai ne paskutinė mudviejų su kolega šių metų žvejyba. Apie ją brūkštelėsiu jau kitais – 2025-aisiais – metais. Laukia naujos žūklavietės bandymas ir tikrai gražūs karšiai!
Gerų visiems naujųjų metų!!!




